Archyvas

Straipsniai:

http://alkas.lt/2017/01/18/apie-mitine-erdve-ir-savasties-saknis/
http://alkas.lt/2016/10/04/i-vitkauskiene-estijoje-ne-taip/
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-09-21-lemtinga-diena-budeliui-ir-jo-aukoms/149039
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2015-05-06-svaria-gaida-sugiedotas-himnas-lietuvai/130576
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2015-09-16-pabegimas-is-tremties/135149
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-03-06-replika-irena-vitkauskiene-kokia-zinia-lietuvai-ir-pasauliui-nesa-filmas-vilko-vaikai/114828
http://literaturairmenas.lt/pokalbiai/2517-menininke-gaiva-paprastoji-jauciuosi-atejusi-is-prieskario
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-11-20-kriausiu-metas-olandijoje-kurybos-derlius-i-lietuva/110359

Atsiminimai Žemaitijos nacionalinio parko rengiamai knygai apie kraštotyrininką Konstantiną Bružą

Tokių žmonių daugiau nebesutinku…

Su Konstantinu Bružu iš pradžių susipažinome netiesiogiai, dar tuomet, kai M.Gorbačiovui paskelbus “perestroiką”, aš, jos lozungais pasinaudodama, pradėjau pliekti Plungės rajoniniame laikraštyje, kuris tuomet vadinosi “Kibirkštis”, įvairias socialines negeroves. Pamenu, apie vieną dorą, bet skurdo kampan užspeistą daugiavaikę šeimą rašiau net kelis straipsnius, kol valdžia neapsikentusi jai paskyrė naują erdvų būstą.

Politinei atmosferai švelnėjant, ėmiausi ir pavojingesnių temų – apie mūsų tautos skaudžią praeitį, mankurtizmo apraiškas. Pavyzdžių iš gyvenimo mano straipsniams buvo apstu: kolūkiuose ardomi senkapiai, jų pavertimas smėlio gavybos karjerais ar dirbama žeme, koplytstulpių niekinimas ir kt. Taigi jau tuomet, dar neprasidėjus Sąjūdžiui, Konstantinas pastebėjo tuos rašinius ir atsiųsdavo man į redakciją trumpų palaikančių ir paskatinančių laiškučių. Taip ir sužinojau, kad Žemaičių Kalvarijoje gyvena labai inteligentiškas žmogus, kuris godoja apie mūsų tautą ir Tėvynę tokias pat godas, kaip aš ir mano tėvai, buvę Sibiro tremtiniai. Labai brangūs man buvo tie Konstantino padrąsinantys laiškai, pasijusdavau ne viena, man to labai reikėjo, juk kiekvieno drąsesnio straipsnelio pasirodymas tuometiniame kompartijos “organe” kainuodavo sveikatos, nes tekdavo dėl to konfliktuoti su redakcijos vadovybe. Dėkui Dievui, netrukus prasidėjo Sąjūdis ir geležinės cenzūros replės atsigniaužė, jau taip baisiai nebesmaugė kūrybingų žurnalistų.

Įsitraukiau į Sąjūdžio veiklą, vykstant rinkimams – 1989 m. į TSRS ir 1990 m. į Lietuvos Aukščiausiąsias tarybas – vadovavau Sąjūdžio kandidatų M.Laurinkaus, Z.Vaišvilos, B.Gajausko rinkimų kampanijoms: organizavau jų susitikimus su Plungės rajono ir miesto gyventojais, rašydavau apie tai laikraštyje. Tais audringais Atgimimo metais švenčių proga visada sulaukdavau Konstantino Bružo atviručių su šiltais žodžiais – negausiais, bet labai prasmingais. Beje, tos atvirutės niekada nebūdavo standartinės, “iš parduotuvės”. Tai buvo paties Konstantino kūryba: juodu tušu ir plunksna jis raiškiom linijom būdavo pavaizdavęs kokį nors gražų Žemaičių Kalvarijos miestelio fragmentą.

Dabar galvoju, jog vis dėlto daugiausiai Konstantino palankumo ir dėkingumo sulaukiau už tai, kad 1991 m. drauge su Plungės rajono Kultūros skyriaus entuziastais ėmiausi kurti alternatyvią spaudą – įsteigėme, o tiksliau – atkūrėme po Pirmojo pasaulinio karo Platelių apylinkėse leistą savaitraštį “Saulutė”, buvau jo redaktore. Naujajame leidinyje rašėme apie viską – sovietinės okupacijos padarytas skriaudas, kultūros paveldo išsaugojimo ir puoselėjimo, švietimo reformos būtinybę, istorinės atminties gaivinimo, pokario partizaninio pasipriešinimo įamžinimo reikalus. Nevengėme ir politikos, karštų diskusijų, aštrios publicistikos. Mūsų tuometinė “Saulutė” buvo labai patriotiška, spalvinga, kartais gal kiek kategoriška, užtat niekada – nuobodi ar idėjiškai sterili. Tais metais ir susilaukiau iš Konstantino Bružo ne tik atviručių, bet ir kvietimo apsilankyti jo Žaliojoje trobelėje.

Gerai pamenu tą gražią pavasario dieną, kai pirmąkart įžengiau į jo namų kiemą, kuriame kaip tik ir sukinėjosi pats šeimininkas. Prisistačiau besanti Vitkauskienė, jis nužvelgė mane ir linksmai sukikeno: “Ar tik tokia?” Pagal mano straipsnius spręsdamas, buvo įsivaizdavęs, jog esu, pasak paties Konstantino, “ir iš kūno tvirta moteriškė”. Klausinėjo manęs, iš kur esu kilusi, kaip atsiradau Žemaitijoje. Mane darsyk pralinksmino griežtai subaręs dėl netinkamo kirčiavimo. Mat žodį Šarnelė sukirčiavau aukštaitiškai nutęsdama vidurinįjį balsį e. “Kokia čia dabar Šarneeelė, kaip kokia žarneeeelė”, – pasipiktino Konstantinas, – Šarrrrnelė, štai kaip turi skambėti, kaip griausmas.”

Kai su šeima važiuodavom į Žemaičių Kalvarijos atlaidus ar šiaip kokia proga, stengdavaus bent trumpam aplankyti Konstantiną ir būtinai kartu pasiimdavau savo tris jau paauglystėn besistiebiančius vaikus. Norėjau, kad jie prisimintų šį neeilinį žmogų, pasakodavau, ką jis gero yra nuveikęs. Vyriausiajam sūnui, istorijos smaguriui, pamenu, didžiulį įspūdį paliko jo Žaliasis namelis. Berniukas stebėjosi, kad didžiausi kambariai – muziejus, o mažiausi – Konstantino gyvenamieji. Vaikas tuomet gal pirmąkart susimąstė, kad kilni idėja ir dvasinės vertybės žmogui gali būti daug svarbiau už jo paties buitinį komfortą. Kartą per Didžiuosius atlaidus kartu su Kalnų giedotojais atknupstėjom iki Konstantino namų. Pamačiau jį stovintį nuošaliau ant kalvelės ir nušvitusiu veidu stebintį maldininkų eiseną. Sustojom šalia jo ir mes, persimetėm keliais žodžiais ir paskui tylėjom. Džiaugėmės. Tuomet supratau, kad su Konstantinu – labai subtiliu, turtingos sielos žmogumi – gera ne tik kalbėtis, bet ir kartu tylėti išgyvenant “aukštąją akimirką” (pagal V.Mačernį). Ne taip daug tokių žmonių gyvenime sutikau…

Konstantinui esu dėkinga, kad jis mane atvedė į nuostabų Vytauto Mačernio poezijos pasaulį, supažindino su pačiu poetu taip, tarsi šis tebebūtų gyvas. Jis man ir vaikams atskleidė mažosios Šveicarijos – Šarnelės – grožį.

Konstantinas, pamenu, kartą kreipėsi pagalbos – prašė paskelbti “Saulutėje” jo idėją dėl vienišų senelių globos namų, kuriuos įsteigti siūlė savo tėviškės sodyboje Šarnelėje. Tačiau neatsirado finansinių rėmėjų ir sumanymas liko neįgyvendintas. Šiandien stebiuosi, koks įžvalgus buvo Konstantinas, jau tada pramatė, kad senų žmonių vienatvės problema taps vis opesnė. Ypač tai akivaizdu dabar, jaunimui emigruojant iš Lietuvos.

1994 m. Konstantinas primygtinai ir net ultimatyviai ėmė reikalauti mano fotonuotraukos ( jau buvo prašęs ir anksčiau). Iš pradžių galvojau, kad juokauja, klausinėjau, kur ją dėsiąs, juk nesu kokia profesorė, nei menininkė ar kitokia įžymybė. Jis atsakė, kad patalpinsiąs mano atvaizdą tarp savo mūzų. Išties maniau, kad juokauja, nė negalvojau fotografuotis, kol vienąkart Konstantinas nepaskambino ir gana griežtai neapibarė. Tuomet klusniai nuėjau į fotoatelje ir nusifotografavau. Taip Konstantino dėka įsiamžinau su ilga, kaip šeimoje juokdavomės, “sąjūdine” kasa – mat per tuos kelerius labai aktyvios visuomeninės veiklos metus neberasdavau laiko nueit pas kirpėją trumpai pasikirpti, tad ir užaugo ta kasa žemiau juosmens…

Kai prisimenu Konstantiną, prieš akis iškyla jo pablyškęs veidas, šiek tiek ironiška šypsena, mąslus žvilgsnis. Girdžiu jo švelnią kalbėseną – kiekvienas žodis apgalvotas, mintys aiškios, sklandžios, ilguose apmąstymuose išgrynintos. Tai buvo tikras inteligentas, Asmenybė. Tokių esu sutikusi tik tarp prieškariu užaugusių ir susiformavusių žmonių. Jų valia, darbštumas, aiškios vertybės ir tikslai labai gražiai derėjo su tikru, nesuvaidintu idealizmu. Dabar tokių asmenybių, deja, beveik nebesutinku. Kaip tik to šviesaus idealizmo ir pasigendu šiandienos “žvaigždėse”, jos visos man atrodo tik pilki žemės grumsteliai. O Konstantinas buvo dvasios aristokratas, žvaigždė tikrąja šio žodžio prasme – pats švietė ir kitus uždegdavo, nes mokėjo pastebėti, įvertinti, padrąsinti kiekvieną šalia esantįjį ir palaikyti jo pastangas dėl kilnaus tikslo.

O kai dėl mūzų, tai esu įsitikinusi, kad pati tikroji įkvėpėja, pati ištikimiausioji ir labiausiai pasiaukojusi šiam kilniam vyrui Mūza buvo jo gyvenimo moteris Julijona. Jei ne jos supratimas, palaikymas ir gebėjimas kantriai nešti kasdienės buities naštą, gal mes ir nebūtume turėję Konstantino tokio, kokį jį pažinojome, ir tikrai nebūtume džiaugęsi tokia begale jo gerų darbų, kurių vertė laikui bėgant tik auga. Jie abu – Žemaičių Kalvarijos ir visos Žemaičių žemės šviesuliai.

Iš vaikystės prisiminimų

…Kartais užrašau kažką labai įsiminusio iš savo vaikystės. Tie užrašai sentimentalūs, tačiau tik taip pavyksta atspindėti anuometinius įvykius anuometinio vaiko akimis…

Pirmasis susidūrimas su mirtimi

Mane, visai dar mažą, vesdavosi į bažnyčią. Ten matydavau, kaip kunigas duoda baltą lyg iš popieriaus iškirptą skrituliuką žmonėms į burnas tardamas: “Kristaus kūnas”. Per pamokslą kunigas pasakoja, o ir paveikslai ant bažnyčios sienų vaizduoja, kaip Kristų žiauriai nukankino ir nužudė…

Per Kalėdas visi prie stalo gavom po baltą didelę “plotkelę”. Kažkas vėl paminėjo, turbūt tėtė, kad tai – “Kristaus kūnas”. Taip aš supratau, tiesa, labai miglotai, kad tai mirusio žmogaus kūnas, kuris pavirsta, va, tokiu baltu paplotėliu. Pavasariop po tų Kalėdų (man ką tik suėję 4 –eri metai) tėvai namuose aptarineja baisią žinią – Sereiką suvažinėjo traukinys.

Trečią dieną po to įvykio tėvai išėjo į bažnyčią laidoti Sereikos, o mane su močiute (vadindavom ją “babyte”) paliko namie. Sodo kampe stoviu po liepa ir žiūriu, kaip iš bažnyčios išvinguriuoja eisena, kažkas iškėlęs neša didelę baltą “plotką” (tai buvo bažnytinė vėliava- aut.). Aš suprantu, kad tai neša “Sereikos kūną”…

Tų pačių metų vasarą miršta seneliukas kaimynas Stankūnas. Mama nusiveda mane į “pagrabą”. Pasisodina šalia savęs už stalo prie kitų moterų, ir visos pradeda labai graudžiai giedoti. Žiūriu į tą seneliuką, gulintį karste, ir man jo labai gaila, suprantu, kad jam atsitiko kažkas labai labai bloga, o ir giesmės skamba apie kažką baisaus – kaip prasivers žemė, grius kalnai ir sugriaudės dangūs, ir dar tokios liūdnos… Verkiu nesustodama, tiesiog raudoju, labiau nei Stankūno dukterys. Mamai dėl to kažkodėl nepatogu ir ji mane ramina.

Kitą dieną atlydime seneliuką Stankūną į bažnyčią. Vėl gieda, bet aš jau nebeverkiu, nes seneliuką dar namuose uždengė dangčiu ir man atrodo, kad jam toje dėžuteje yra gera. Per visą kaimą žingsniuojame į kapines. Ten išrausta baisi, gili duobė ir mano dideliam pasibaisėjimui į tą duobę ne tik nuleidžia dėžę su seneliuku Stankūnu, bet ir ima kastuvais pilti ant jos žemes. Tos žemės kraupiai trinksi į dėžės dangtį… O visų baisiausia, kad Stankūno dukterys, užuot neleidusios to daryti ir gelbėjusios senelį, dar pačios padeda – meta į duobę žemes saujom! Einant iš kapinių klausinėju mamos, kodėl taip padarė, ir sakau, kad niekad niekam neleisiu jos užkasti. Mama nusijuokia ir klausia, o kur aš tada ją dėsiu, kai numirs…

Pirmasis susidūrimas su savo egoizmu

Buvo mano vaikystėje giminaitė, su kuria būčiau norėjusi susikeisti vietomis… Tai buvo Aušrytė – nuostabaus grožio maža princesė auksinėmis garbanėlėmis. Ji su tėveliais gyveno mieste, kur viskas taip gražu, kur galima kasdien nusipirkti didžiausių pasaulyje skanėstų – ledų: pieniškų, vaisinių arba plombyro… Aušrytė ir lėlių turėjo, o aš žaisdavau tik su akmenėliais, pagaliukais, spalvoto stiklo šukėmis.

Kartą atvyko Aušrytė su mama Vanda pas mus į kaimą, išpuošta, kaip visada, amerikoniška kvepiančia suknyte su nuostabiais rožių žiedais. Ji buvo vienturtė, iš šeimos tų prakutusių miestiečių, kurių gyvenimas labai skyrėsi nuo mūsų, kolchozo jungą tempiančių kaimiečių … Negana tos nuostabios suknytės, Aušrytė dar buvo prisisegusi ir nuostabią sagę, inkrustuotą spalvotais stikliukais – žibantį povą. Paprašiau jos leisti man tą povą “ truputį paturėti”. Ji davė. Prisisegiau prie savo nublukusios kartūninės suknelės (vyresniųjų seserų išaugtinės) ir žado netekau, kokia pati sau tapau graži. Vis laksčiau įseklyčią pasižiūrėti į veidrodį.

Atėjo laikas Aušrytei ir jos mamai išvažiuoti, o man taip gaila su ta sage (mes vadindavome “broške”) skirtis! Ir pasakiau, kad nebeatiduosiu (tai buvo gryniausias vaikiškas egoizmas, man tada buvo 4-5 metai). Aušrytė verkt, aš irgi verkt… Mūsų mamos nebežino, ką daryt… Kadangi žiauriai įsiraudojau (turbūt taip raudojau, kaip ir dėl tų kiškių, apie kuriuos – kitas pasakojimas), Vanda pastvėrė Aušrytę už rankos ir išsitempė į autobusų stotelę. Aš likau su ta neteisėtai pasisavinta “broške”… Bet ji man laimės neatnešė, nes jau už kelių dienų, per javų kūlimą (tada dar kuldavo su kuliamosiomis mašinomis) kaimyno sodyboje tą žibantį povą sėkmingai pamečiau. Ieškojau kelias dienas, visą žolę rankomis iššukavau, bet neradau. Vėliau jau niekad nieko taip labai neįsigeisdavau…

Pirmasis susidūrimas su neviltimi

Grįžom iš Sibiro į mano senelio (tėčio tėvo) pastatytą sodybą – vienkiemį (ištrėmė šeimą iš mamos tėvų sodybos, kurios sugrįžusiems “nusikaltėliams” negrąžino). Sodyba, ypač gyvenamasis namas, buvo nuniokota tarsi uraganui praūžus. Mat joje ilgą laiką gyveno stribai ir kitokie įvairaus plauko perėjūnai. Tik vėliau į tėviškę grįžo teta, tėčio sesuo, kuri, kaip partizanų pagalbininkė, buvo pabėgusi ir kelerius metus slapstėsi, kad išvengtų tremties ar lagerių.

Senelio statytas drėbto molio tvartas buvo paverstas kolūkio nuosavybe, ten buvo avių ferma. Mums pavedė tą fermą prižiūrėti. Buvau 5 metų, o jau ganydavau tas kolūkio avis! Turėjau pagalbininką – mūsų šuniuką Reksą. Jaučiausi reikšminga, nes avys manęs klausydavo.

Atėjo šalta žiema. Kolūkis avims pašaro nebuvo paruošęs, atveždavo tik supelijusių šiaudų ir jais turėjome pasotinti vargšus gyvulėlius. Mama, rūpestingai išauklėta Nepriklausomos Lietuvos ūkininko dukra, labai sielojosi, kad gyvulėliai taip žiauriai kankinami, kasdien nuo bado ir šalčio jų krisdavo dešimtimis. Kas vakarą sukraudavom ant mūsų vaikiškų rogučių tuos sustingusius lavonėlius ir tarsi koks pirmyn atgal kursuojantis laidotuvių katafalkas, tempdavom liūdnąjį krovinį į apaugusią krūmais daubą – buvusią pelkę Klumpabalę, kur giliame sniege ir palaidodavom tuos savo varganos vaikystės “draugus”. Būdavo, vos prisijaukini kokią buriukę, o ji kitą rytą jau negyva… Arba tie maži ėriukai garbanotais kailinėliais – jie būdavo tokie meilūs, tokie bejėgiai… Mama bandydavo juos gelbėti, vos gimusius nešdavosi į trobą. Visi tapom viena šeima – mama, vaikai, močiutė, po Sibiro katorgos pasiligojęs tėtė ant patalo, katinėlis Manulis, šunelis Reksas ir tie ėriukai… Bet vis tiek tas avyčių būrys tirpte tirpo…

Mama vis eidavo “pas valdžią” reikalauti pašaro, gėdindavo, priekaištaudavo, kam kankina vargšus gyvulėlius badu ir šalčiu. Bet valdžia buvo labai įnikusi į balius ir linksmybes, tad mamos kritika žiauriai nepatikdavo. Kad mama nebedrumstų jiems ramybės ir gero gyvenimėlio, išvarė iš mūsų tvarto ir iš mūsų sodybos tas aveles į kažkokį kitą tvartą, kur jos visiškai “ištirpo”…

Pirmasis susidūrimas su berniuku

Šių laikų fone, kai vaikai auga darželiuose ir į jų galveles nuo pat sauskelnių diegiamos įvairiausios “lytinio bei seksualinio švietimo programos”, ši istorija atrodo neįtikėtina. Bet taip man nutiko… Kai buvau JAU ketvirtoje klasėje!

Pirmiausia turiu pasakyti, kad augau vienkiemyje septynių asmenų šeimoje, iš kurių tik vienas buvo vyriškos lyties – tai mūsų tėtė. Dažniausiai tik bažnyčioj matydavau kitų vaikų. Suprantama, berniukai patraukdavo mano dėmesį, nes jie buvo kažkokie kitokie nei mergaitės. Kai pradėjau lankyti mokyklą, berniukai man tapo pačiais įdomiausiais žmonėmis – norėdavau žaisti su jais, jie buvo judresni už mergaites, linksmesni, prasimanydavo visokių įdomybių. O! Man jie labai patiko, tie berniukai, jie buvo tikrai šaunūs! Bet niekada nesusimąstydavau, kuo gi jie iš tikrųjų skiriasi nuo mergaičių?..

Turėjau tą rudenį eiti į ketvirtąją klasę, bet labai susirgau. Vieną iš paskutiniųjų rugpjūčio dienų laukuose toli nuo namų užklupo liūtis, peršalau, po kelių dienų pajutau skausmą šone, vis labiau ir labiau… Rugsėjo 1 – osios iškilmes vos ištvėriau ir grįžusi atsiguliau į lovą, jaučiausi tikrai nekaip…. Netrukus mane išvežė į Šeduvos miestelio ligoninę. Toje pačioje palatoje, kur mane paguldė, buvo ir moteris iš mūsų kaimo (agronomė) su dviejų mėnesių kūdikiu. Pradėjome šnekučiuotis. Ji papasakojo, jog už kelių dienų juos išleis, nes mažylis pasveiko. Taip bekalbėdama ji išvystė vaikutį ir aš pamačiau tarp jo kojų kažką keista… “Nieko sau, – pagalvojau, – ką ji čia šneka, toji moteris, kaip juos gali išleisti, jeigu vaikutis – akivaizdu! – tebėra pasiligojęs, štai net žarnytės išlindusios lauk… kaip baisu! Juk jis gali dar ir numirti…”

Kai juos už kelių dienų iš tikrųjų išleido iš ligoninės, staiga supratau, kuo berniukai yra kitokie nei mergytės…

Pirmasis susidūrimas su žiaurumu

Buvau penktokė, o gal ir šeštokė… Mūsų tarybiniame ūkyje (kolūkiui visiškai nusigyvenus, jis buvo prijungtas prie kaimyninio tarybinio ūkio), kuriam vadovavo aršus komunistas, buvo didžiulis sodas.

Vieną rudens dieną pasiuntė mus visus, aštuonmetės mokyklos vaikus, vaikyti kiškių ir stirnų, esą, jeigu liks tame sode žiemą (sodas buvo aptvertas), tai nugrauš obelaites. Mes tapenome susikibę už rankų nuo vieno pakraščio link kito šūkaudami, o tarp mūsų, toje pačioje gretoje, žirgliojo ūkio direktoriaus draugeliai iš rajono kompartiečių ponijos – medžiotojai su šautuvais. Mes žvėrelius pabaidydavom, o jie šaudė. Bet baisiausia įvyko jau priėjus prie pat tvoros: likusieji gyvi kiškiai ir stirnaitės, rėkdami (pirmą ir turbūt paskutinį kartą gyvenime girdėjau, kaip rėkia iš siaubo gyvulėliai) lipo ant tvoros, o tie komunistiniai medžiotojai jų jau nebešaudė, bet mūsų akyse ėmė tratinti jų galvas šautuvų buožėmis ir akmenimis. Neatsimenu, kaip beparėjau į mokyklą, bet mokyklos koridoriuje taip garsiai įsiraudojau, kad sulėkė visa mokykla – vaikai, direktorius ir mokytojai, o aš išrėkiau viską, ką galvoju. Direktorius staiga dingo, o jo žmona, mano nuostabioji lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, visų mokinių akivaizdoje pripažino, jog padarė blogai, siųsdami mus į pagalbą ūkio direktoriui ir tiems medžiotojams. Man šis įvykis labai įsiminė, nes patyriau pirmąją pergalę prieš Blogį…