Amerika, Amerika… :)

Prieš pradėdama publikuoti šį dienoraštį, noriu pasakyti, kad Amerika mano gyvenime atsirado, matyt, neatsitiktinai – aš ją tiesiog  išsvajojau, išsapnavau, išmeldžiau, ir ji tapo mano realybe, kurią štai dabar matau savo akimis. Godžiai sugeriu kiekvieną  įspūdį – šiais prisiminimais save “maitinsiu” sunkesnėmis valandomis, kai grįšiu namo į Lietuvą.

Kas man yra Amerika? Tai visą vaikystę ir paauglystę kasvakar mane lydėjusi tranki energinga muzikėlė ir, jai nuskambėjus, sodrus vyriškas balsas, prasiskverbiantis pro sovietinių “glušintuvų” traškesius braškesius: “Amerikos balsas kalba Lietuvai”… Mūsų šeima kas vakarą klausydavosi “Amerikos balso” ir Vatikano radijo. Dar ir dabar panorėjus ausyse suskamba  tie  šaukiniai…

Ameriką sapnuodavau kaip stebuklingą laimės šalį … Kartą, pamenu, dar sovietmečiu, sapnavau, jog išsiveržiau pro kažkokią baisią aukštą  tvorą   į nuostabų miestą, kuriame visi pastatai ir gatvės buvo spalvoti ir nuostabiai kvepėjo, tai buvo Amerika…

Amerika mano kartai jaunystėje asocijavosi, suprantama, su demokratija ir žodžio laisve, o dar labiau su Levi’s džinsais… Ne bet kas galėjo tokius  dėvėti – tik tie, kurių tėveliams būdavo prieinami specialiai komunistinei “grietinėlei” skirtų prekių (importinių) sandėliai, arba tie, kuriems giminės galėjo atsiųsti iš pačios Amerikos… Dar jų buvo galima gauti pas vadinamuosius “spekuliantus” – už 120 rublių, bet daugeliui tarybinių jaunuolių tai buvo “neįkandama” suma, pavyzdžiui, mano kolūkietė mama tokius pinigus uždirbdavo tik per du   mėnesius… (Vakar, beje, nusipirkau eiliniame Publix prekybos centre šiuos džinsus už 32 dolerius.)

Amerika – tai astronautai, pirmieji ir vieninteliai, išsilaipinę Mėnulyje. Šis įvykis  labai ryškiai įstrigo atmintin,  pamenu ir pirmojo  žmogaus, palietusio  savo pėdomis Mėnulio “žemę”, vardą ir pavardę – tai buvo Neilas Armstrongas…

Ir dar. Amerikai tiesiogiai esu dėkinga už paramą leidžiant savo gausią šeimyną į mokslus. Jei ne galimybė mūsų  studentams vasaromis padirbėti Amerikoje pas sąžiningus ir geranoriškus darbdavius (programa “Work and travel”, iš kurios maniškiai pasinaudodavo tik dalimi „work“), vargu ar mes, kuklius atlyginimus gaunantys provincijos inteligentai, (nieko nesusiprichvatizavę, neapsukę ir neapvogę), būtume galėję suteikti savo atžaloms aukštąjį išsilavinimą.

Kad ir ką kas sakė, sako ar sakytų apie Ameriką, aš visada jai simpatizavau, simpatizuoju ir simpatizuosiu. O dabar, kai matau ją savo akimis, alsuoju jos oru, grožiuosi jos gamta ir daugeliu kitų dalykų, sakau, jog esu ją net įsimylėjusi. Kam tai nepatinka, tegul neskaito manojo Amerikos dienoraščio – jame tikrai nebus nei vieno blogo žodžio apie Ameriką kaip valstybę. Nes kiekviename žingsnyje matau, kokia  tai puiki šalis ir kaip gera, saugu ir ramu po jos saule gyventi.

***

Atvykau  į Majamį liepos viduryje. Jau kelinta  diena  bandau čia apsiprast. Visų pirma – labai karšta – 40 C ir daugiau. Kaip mes žiemą Lietuvoje turim leist pinigus apsišildyti, taip čia juos vasarą reikia leist atsišaldyti, tik daug pigiau tai kainuoja nei pas mus.

Jau leidžiantis lėktuvui supratau, kad tai egzotiškas, labai gražus miestas. Buvo vėlyvas vakaras ir  milijoninis miestas žibėjo šviesomis. Iš viršaus mačiau daug piešinių – muzikos raktą, gėlių žiedus, kitokius ornamentus. Viskas padaryta iš lauko žibintų, t.y. jie sustatyti specialiai taip, kad iš lėktuvo matytum piešinį. Nesu mačiusi panašių dalykų…

Majamis labai erdvus, plačios gatvės, bet žmonių jose nepamatysi, visi važinėja mašinomis… Man tai nelabai patinka, esu įpratusi prie Europos miestų, kur šaligatviais vaikšto žmonės, smagu ir vienai tuomet paslampinėti. Čia atrodyčiau kaip marsietė, vaikščiodama pėsčiomis šaligatviais. Čia žmonių galima sutikti tik parkuose, prekybos centruose, kavinėse, įstaigose ir, suprantama, paplūdimiuose, nes Atlanto vandenynas – po ranka.

Majamis – žalias žalias miestas, labai daug didžiulių pavėsingų medžių ir įvairiausių rūšių palmių. Kai žvelgiu iš sūnaus  buto balkono, kitų namų beveik nesimato, tik medžių viršūnės, atrodo, tarsi gyventume miško vidury, o juk pačiam mieste! Širyt anksti pabudusi išėjau į balkoną ir pro pat praskrido didžiulis būrys baltų paukščių. Tikriausiai tai baltieji flamingai, jų čia pilni parkai.


Įspūdžių daug. Jaučiuosi tarsi  būčiau numirusi ir prisikėlusi gyventi kitoje civilizacijoje kitą gyvenimą.

Man čia per karšta. Vasarą baltaodžiui, matyt, reikia iškentėt taip, kaip Lietuvoj žiemą, paskui visą laiką būna malonus oras, normali oro temperatūra – 24 – 28 C (vanduo vandenyne – 18 – 25 C). Bet ar galėčiau čia nuolatos gyvent? Turbūt ne… Man norisi, išėjus į lauką, pajusti gaivumą, o čia visąlaik tvanku. Bent kol kas, liepos mėnesį. Kartais palyja, ir gausiai, bet vistiek jokios gaivos, vėl šilta ir tvanku, kaip garinėj pirty. Tiesa, dėl to kentėti netenka, nes automobiliuose, namuose, parduotuvėse – visur puikiai veikia oro kondicionavimo sistemos.

Vandenyno vanduo labai skaidrus ir labai žydras. Bet labai šiltas, man per šiltas (o kur mano mylimoji Baltija!!!) ir labai sūrus.

***

Vakar sūnus nusivežė į darbą bendradarbių parodyti ir manęs jiems pristatyti. Iš pradžių spyriojausi, juk pas mus, Lietuvoje, tai neįprasta… Čia – kitaip: darbo kolegos net į vestuves kviečiami! Visi kartu dažnai lankosi kultūros renginiuose – tai tradicija. Sūnaus   kompanija  labai patiko: puikios darbo sąlygos (kiekvienas turi po atskirą jaukų kabinetą), mieli  bendradarbiai – betarpiški, paprasti, draugiški. Labai džiaugiuosi dėl to!  Beje, mane sutiko su ovacijomis, prisiklausiau komplimentų, kiek Lietuvoje per visą gyvenimą nesu girdėjusi.


Amerika, kokią ją čia matau, yra išties galinga, klestinti šalis. Viskas – pastatai, gatvės, fontanai aikštėse, parduotuvės, teatrai, muziejai – solidūs, tvirti, tvarkingi ir gražūs. Panašiai ir žmonės – ramūs ir orūs, besidžiaugiantys gyvenimu. Patriotai – visur valstybinės vėliavos, o per šventes dažnas ir ant savo automobilio ją išsikelia. Šiaip jau Majamyje žmonės daugiausia spalvoti (juodieji ir lotyno americano), bet malonūs, mandagūs, neįsitempę, vieni kitų nenužiūrinėja ir įkyriai nespokso kaip Lietuvoj.

Pastebiu, kad čia labai mylimi vaikai. Stebėjau  kartą sceną prekybcentry – sėdi prekių vežime  du maži vaikučiai – gal 2 -3 – ejų metų amžiaus, jų tėvai krapštosi  po lentynas, o netoliese stovinti juodukė mergina,  prekybcentrio shop assistent, visokiomis grimasomis bei judesiais  linksmina mažylius, tie krykščia susiriesdami  – ir jai pačiai nenuobodu, ir vaikučiams linksma… Čia dažnoje kavinėje vaikams vaišės nemokamai (tėveliai, suprantama, turi susimokėti)  į muziejus, kino teatrus, atrakcionų parkus – taip pat daugybė įvairiausių nuolaidų. Kiekviename parke – gausybė puikių žaidimų aikštelių.

***

Vakar vakarą praleidom vandenyno pakrantėj, kur  restoranai bei parduotuvytės. Vyko koncertas  estradoje ant vandenyno kranto  (joje gali reikštis  entuziastai muzikantai ir dainininkai, kaip  mes vadiname, saviveiklininkai). Toks 50 – mečių  vyrukų ansamblis su gitaromis – ogogo! – puikiai pakoncertavo 70 – 80 – ųjų metų dainų ir muzikėlės! Čia pat poilsiautojai  aikštėje šoko. Visi tokie azartiški, atsipalaidavę, besimėgaujantys tuo, ką daro. Šoko baltaodė mano amžiaus moteris su maža juodaode mergyte, pagyvenęs  baltaodis vyras apibintuotu keliu su ypač dailia jauna juoduke, kuri stebėtinai grakščiai išdarinėjo visokias “figūras”, šoko du senukai baltieji, bet labai energingai. Paskui atsirado aikštelės vidury gal kokių 85 metų sudžiūvęs it šakalėlis senukas ir pademonstravo tokį rokenrolą, kad visi žiopsantieji aplinkui ėmė ploti susižavėję.

Į tuos šokančius žmones ir į  tuos “kaifuojančius” muzikantus galėjau žiūrėti ir žiūrėti, klausytis ir klausytis. Tai kol kas stipriausias įspūdis, kokį patyriau Majamyje.

***

Šeštadienį buvome zoosode ir ten bevaikščiojant gavau šilumos smūgį, nes vakare, kai grįžome, labai skaudėjo galvą, net vėmiau. Buvau išsigandusi. Dabar įsitaisiau skrybėlę ir daugiau su karšta Floridos saule nebejuokausiu. O maniau, kad apsieisiu be skrybėlės, kaip Lietuvoj…


Man čia vis dar per karšta. Tikras pragaras. Bet, įsivaizduoju, nuo rudens prasidės tikras rojus. Kokių gražių kriauklyčių vandenyno pakrantėj randu! Kai kurias sūnus, panėręs su akvalangu, išgriebia iš paties vandenyno dugno. Jaučiu, jau bus pusė lagamino…

***

Užvakar vakare buvome viename iš Majamio priemiesčių –   Fort Lauderdale. Tai informatikų centras ir turtingųjų amerikiečių jachtų prieplauka. Gražu… Nufotografavau  šokantį fontaną: kilnoji ranką ir vandens čiurkšlės pagal tavo  judesius kyla arba leidžiasi. Paliko įspūdį vidury miestelio stūksantis kalėjimas – lyg kokia tvirtovė beveik be langų, jame laikomi patys baisiausi žmogžudžiai, pasmerkti iki gyvos galvos.

Senamiestyje krantinėje pilna spalvotų šaligatvio  plytelių, kuriose iškaltas koks nors meilės prisipažinimas, mirusio draugo vardas ar dar kas nors įsimintino. Už tokį įsiamžinimą pinigai sumokami municipalitetui. Ir gražu, ir įdomu, ir finansiškai naudinga Fort Lauderdalo bendruomenei.


Ėjome į filmą su Leonardu DiCaprio “Inception”,  ekranas kino teatre – per visą didžiulę sieną. Tai vienintelis toks kino teatras pietinėje Floridoje. Įspūdinga!

Gražus miestas tas Majamis, nors milijoninis, bet oras čia švarus, o vakarais tiesiog kvepia jūržolėmis ir žuvimi, kaip ir mūsų pajūryje.

****

Apsilankėme  drugelių muziejuje Butterfly world.Tai vienas iš didžiausių pasaulyje tokių muziejų, kurio ekspozicijose – 3000  skirtingų rūšių gyvų ir negyvų drugelių bei kitokių vabzdžių.

Šis muziejus išsirutuliojo iš olandų kilmės elektros inžinieriaus Ronaldo Boenderio hobio. Jis 1968 m. atvyko į Floridą ir nusipirkęs žemės užveisė netoli Majamio botanikos sodą,  pradėjo jame veisti ir tyrinėti įvairiausių rūšių drugelius, laumžirgius ir kitokius skraiduolius. 1988 m. buvo atidarytas muziejus, sulaukęs didžiulio lankytojų srauto. (Apie R.Boenderio ilgai puoselėtą svajonę ir kaip jis ją įgyvendino, ateityje parašysiu plačiau.) O trumpai –

tas  muziejus iš dviejų dalių: labai turtinga negyvų vabzdžių kolekcija ir  dideliame šiltnamyje tarp žydinčių gėlių ir krūmų skrajojantys egzotiški gyvi drugeliai, taip pat ir paukšteliai –  papūgėlės bei kolibriai, drąsiai tupiantys lankytojams ant rankų, pečių ir galvos. Gražu!

Apsakyti šio grožio neįmanoma, tai geriau atspindės nuotraukos.


Apžiūrėję  drugelius vykome į  vieną iš Floridos safarių (jų čia yra daug) “Lion country”. Nors pavadinimas nurodo, jog tai “liūtų šalis”, tų liūtų pamatėme vos keletą, jie vieninteliai buvo aptverti,  ištižę nuo kaitros drybsojo išvertę pilvus nepadoriom pozom ir nekreipė į mus jokio dėmesio. Važiavom automobiliu keliukais toliau ir iš labai  arti matėm daugybę kitų gyvuliukų. Zebrai net  draugiškai pabaksnojo  snukučiais į  lango stiklą. Apie tai – nuotraukos.

Grįžę iš kelionės po safarį į jo prieigas, dar apžiūrėjom  visokių rūšių vėžlių ekspoziciją ir pavalgėm ten pat esančioje valgykloje. Atkreipiau dėmesį, kiek daug šeimų su vaikučiais, bet… tai juodųjų žmonių šeimos. Ir labai  gražios – po 3, 4 vaikučius. Suprantama, daug kas sakys, kad tai dėl pašalpų… Galbūt, bet nemanau, kad visi tik dėl to. Juodieji ir apskritai spalvotieji gyvena natūralesnį gyvenimą, o baltieji – pakvaišę nuo bėgimo į tikslą, kuris viso labo daugeliui yra  turėti kuo daugiau galios, turto ir pinigų. Jie TURI, bet ar GYVENA? Apskritai baltosios rasės žmonės visame pasaulyje kažkokie sudepresavę – juk žinome gimstamumo statistiką… Tai akivaizdu, beje,  ir čia –  skveruose ir parkuose dažnai stebiu  tipišką vaizdą: juodoji moteris vedžiojasi du-tris  vaikučius, o baltoji (tokio pat amžiaus) – du  šunis. Nežinau, kaip kitiems, bet man ta perdėta meilė šunims yra  atgrasi, ypač kai su tais keturkojais tamposi jauni sutuoktiniai, užuot džiaugęsi savo pačių mažu vaikeliu. Ar tai nereiškia, kad baltųjų žmonių net  svarbiausi instinktai jau pažeisti  ir emociškai jie tampa vis bukesni, nebesugeba mylėti ir atsiduoti vieni kitiems, yra apimti ledinio egoizmo ir  tūno savo kalėjimuose, kuriuose patys save užrakino devyniomis spynomis…

***

Florida – indėnų seminolų šalis. Kas neskaitė vaikystėje Main Rido knygos “Oceola, seminolų vadas”?

Nuvykome į  istorijos muziejų “AH-TAH-THI-KI”, esantį jų rezervate.

Įdomiausia (ir liūdniausia), kad nei vieno tikro indėno taip ir nepamačiau – tik muliažus muziejuje (pačiame muziejuje dirba baltieji ir juodukai).  Seminolai Floridoje turi savo  autonomiją. Pakeliui į muziejų mačiau jų rančas, išsidėsčiusias labai atokiai vienos nuo kitų (vienkiemiai), supratau, kad mėgsta auginti žirgus, nes prie kiekvienos sodybos  ganėsi būreliais. Tos rančos labai neprastos, skurdu nedvelkia, tai jau tikrai.

Muziejus gana kuklus, bet parodė idomų filmą apie seminolų istoriją.


Į Floridos džiungles šie indėnai atėjo britų ir ispanų stumiami iš šiaurės, čia įsitvirtino ir ilgai kovojo, po to vienas iš jų vadų sudarė su kolonizatoriais  taikos sutartį, pagal ją seminolai ir šiandien  turi autonomiją –  savo policiją, savo bankinę sistemą, savivaldą, mokyklas ir t.t. O didžiulis kazino  (sakyčiau, tikra  kazino imperija) Majamio pakrašty – tai didžiausias bendruomenei lėšas nešantis  jų verslo darinys. Ten laiką leidžia “kreizėdami” prie žaidimo automatų ir kitokių linksmybių senukai su savo senutėmis, arba, jei labai turtingi, ir su  jaunomis  merginomis, dažniausiai rusėmis. Čia pat vyksta ir koncertai, šokama ir kitaip linksminamasi.

Kieme kazino lankytojams įrengti  baseinai, kad palošę galėtų atsipūst. Šalia – aibė gultų  ir net lovų su baldakimais…


Beje, pamiršau dar vieną išvykos pas indėnus dalį – džiungles ir indėnų safari (tai jau kitas nei lankėmės anksčiau). Taigi po apsilankymo muziejuje iškeliavom mediniais begaliniais takeliais į jų mišką, kur jie ir gyvendavo, kovas kovojo. Puiki galimybė iš arti pamatyti tikras  džiungles! Basa po tą mišką vaikščiot nenorėčiau – knibždėte knibžda visokių gyvių – driežų, gyvačių, didžiulių vabalų…Po to  važinėjomės  atviru dideliais ratais sunkvežimiu, kokiais,   filmuose rodo, vežioja kareivius. Vėl po džiungles, tas vietas, kur pilna visokių žvėrelių ir roplių – šernų, elnių, gyvačių, smauglių, krokodilų ir t.t  Paskui sėdom į motorines valtis  ir  plaukiojom po didžiulę pelkę, kurioje  knibždėte knibžda aligatorių! Ranką ištiesus buvo galima paglostyti , bet niekas nesiryžo… Ugugu – smagu buvo !

***

Lankėmės  Palm Beach – turtingųjų rajone, graži, prabangi to miestelio architektūra, daug teatrų, muziejų, koncertų salių (mačiau net senovinę bažnyčią) ir, suprantama, yra didelė įlanka, o joje – begalė nuostabiausių jachtų.

Po miestelį  važinėjomės autobusu, kuris, privažiavus įlanką, staiga – gur gur gur – įgurgėjo  į vandenį ir… tapo laivu. Oooo! Man apie tai nebuvo pranešta (sąmoningai!), o fotokameros iš anksto nukreiptos užfiksuoti mano “murzelės” (čia toks žemaitiškas terminas) išraišką, kai autobusas garmės į vandenį… Na, išraiška kaip reikiant išėjo!.. Užtat  dabar, kai žvelgiu į tą nuotrauką, vėl skaniai pasijuokiu.

Taigi su  amfibija apiplaukėm visą įlanką, o gidė, labai simpatiška jauna baltaodė, tipiškų amerikietiškų veido bruožų mergina,  gyvai ir žaismingai papasakojo Palm Beach istoriją ir parodė įžymiųjų pasaulio žmonių vilas – Rod Stewart, Celine Dion ir kitų.


Palm Beach istorija paprasta – iš pradžių čia buvo laukinis kraštas, po to tik paprasta prieplauka, dar vėliau  pradėta kurti patogią turizmui ir  poilsiui infrastruktūrą, ir per laiką šis rajonas tapo prestižiniu bei madingu. O kas madinga, tas amerikiečius, ypač turtinguosius, traukia ir vilioja, jie šiuo požiūriu turi panašumų su rusais, t.y. snobiškai uoliai siekia įsigyti tai, ką jau turi kokie nors minios “stabukai”. Taigi čia  žiemą atvyksta pailsėti daugelis ne tik Amerikos, bet ir pasaulio įžymybių, turi čia nuosavas vilas arba ištaigingus apartamentus dangoraižiuose ant vandenyno kranto.

Palm Beach senamiesčio aikštėje savaitgalio vakarais taip pat vyksta saviveikliniai koncertai. Ir vėl su malonumu klausėmės 50 – mečių vyrukų koncerto, jie atliko vien „Beatles“ kūrybą. Gražiai, net labai gražiai dainavo, o „Beatles“ repertuaro bet kas bet kaip nepadainuos – reikia profesionalumo. Šie vyrukai jo  nestokojo… Ir vėl į aikštelę prieš pat sceną išskubėjo šokėjai, tik šįkart vien  jaunimas, dauguma 2 – 10 metų amžiaus.

Amerikiečių vaikai – tiek baltieji, tiek spalvotieji – labai drąsiai ir laisvai visur jaučiasi, tai buvo matyti ir iš to, kaip šoka – improvizacijos galėtų pavydėti ne vienas suaugusysis. Be to, jau lankydamasi drugelių muziejuje, pastebėjau, kad amerikiečių vaikai nebijo žmonių, nesidrovi, jie gali prieiti prie tavęs ir susirūpinę nuoširdžiai paklausti, ar tu neišsigandai, kai papūgėlė, nutūpusi ant tavo rankos, padarė purpt. Jie linksmi – garsiai juokiasi ir niekas už tai jų nebara, o juokiasi kartu. Šeimos čia moka džiaugtis ir linksmintis, mėgautis buvimu drauge. Vaikai daug ir drąsiai klausinėja gidų įvairiausių dalykų ir šie labai rimtai, pagarbiai ir išsamiai jiems atsakinėja. Mažasis amerikietis auga nuo mažens jausdamas pagarbą savo asmeniui. Dar belieka pridurti, kad jie mandagūs, bent man iki šiol nepasitaikė sutikti grubių, besikeikiančių, šiurkščių vaikų.


Vaikai Amerikoje labai saugomi. Jie vieni gatvėmis nesišlaisto, privalo būti lydimi suaugusiųjų. Iš namų juos surenka ir į mokyklas nuveža bei atgal vėl parveža geltonieji municipaliniai autobusai. Tiems autobusams – išskirtinės teisės net eismo taisyklių atžvilgiu, pvz., nebandykite lenkti stovinčio tokio autobuso, kai į jį lipa ar išlipa vaikai, gausite tokią baudą, kad atminsite visą gyvenimą. Nedrįskite fotografuoti, filmuoti  svetimų vaikų (savo, suprantama, galima) ir pan. Toji vaikų apsauga jau įgauna kraštutinumų – teko matyti mokyklų, kurios iš gatvės pusės net neturi langų, tik į kiemo pusę (truputį priminė Fort Lauderdalo kalėjimą). Kita vertus, atsargumas gėdos nedaro.

Kokia mano kasdienybė? Ilsiuosi čia taip, kaip niekad gyvenime nebuvau ilsėjusis…Išties niekada dar neturėjau tokių gerų atostogų. Rytais einame pasportuoti į erdvią, komfortišką treniruoklių salę, skirtą trims daugiabučiams namams. Beje, šie namai aptverti, įvažiavimas su leidimais, prie vartų – visą parą budintis tarnautojas. Vidiniai kiemai – erdvūs, apsodinti gražiais medžiais ir žydinčiais krūmais, plačios  automobilių stovėjimo aikštelės. Kieme – baseinas, lauko teniso aikštė . Tai vidutinės klasės gyvenimo standartas ir tai dar vienas iš kukliausių. Tikrasis standartas, suprantama, nuosavas namas.


Pasimankštinę  treniruokliais paprastai sėdame į automobilį ir už 10 minučių jau plaukiojame Atlante. Baseino nesinori, kai čia pat – natūralūs vandenys. Po to sūnus važiuoja į darbą, o aš užsiimu kūryba ir mokausi anglų kalbos.

Dar apie mūsų namą – koridoriai, holai nuolat valomi ir kvepėte kvepia švara. Gerą įspūdį paliko komunalinė tarnyba. Vos spėjome vieną rytą paskambinti dėl nedidelio gedimo vonioje, už 15 – kos minučių prisistatė du mandagūs vyrukai. Ir pasitaikyk taip, kad tuo metu klausiausi per youtube Violetos Urmanos atliekamos „Ulijonos“, tai mano mėgstama daina. Remontininkai paaiškino, jog atvyko pagal mūsų iškvietimą, per minutę pašalino gedimą ir jau ketindami išeiti visdėlto pasmalsavo, iš kur esu atvykusi, gal iš Rusijos? (Beje, Majamyje išties daug rusų.) Pasakiau, kad iš Lietuvos. Tada jie pareiškė, jog rusai yra good guys but bad workers, nes geria daug alkoholio. Aš jiems pritariau, kad tai tiesa. Dar remontininkai paklausė, ar aš čia klausausi lietuviškos dainos? Pasakiau yes ir jie  mandagiai išklausė visą „Ulijoną“ iki galo, įvertino „very nice, very nice“, paklausė, ar man patinka Amerikoje ir Majamyje,  ir maloniai šypsodamiesi atsisveikino. Su menku anglų kalbos bagažu išsiverčiau, nes žmonės buvo labai tolerantiški mano baisiam  akcentui…Pagalvojau, oho, kokie mandagūs komunalininkai, ir nieko neprašė – nei butelio, nei pinigų…

***

Iš visų čia patirtų džiaugsmų man pats didžiausias – paplaukioti Atlante. Pakaktų jau vien to, kad nebesinorėtų iš čia išvažiuoti. Beje, atkreipiau dėmesį į paplūdimių kultūrą, palyginau su pastarųjų laikų Lietuva. Čia labai kruopščiai valoma pakrantė,  vandenyje, tiesa, pasitaiko vienas kitas  plastikinio butelio dangtelis ar kokia nuo mergaičių kasų nuslydusi juostelė, tačiau apskritai vanduo labai švarus.

Kitas dalykas, kuo amerikiečiai visiškai skiriasi nuo lietuvių ir europiečių – jie tebėra sveikai drovūs. Praėjusią liepą, prieš išvykstant į Ameriką, teko vaikščioti pajūryje Šventosios paplūdimiu ir stebėjausi, kaip kasmet vis labiau “išsitrina” ribos tarp bendrojo ir moterų bei vyrų pliažų, o dar, pasirodo, atsiradęs (nesupratau – legaliai ar nelegaliai) ir nudistų pliažas, kuriame vyrai ir moterys, jauni ir visai seni, susivedę vaikus ir paauglius, demonstruoja vieni kitiems savąsias “grožybes”… Tikrai nepanašu, jog tai tie patys lietuviai, kuriuos dar taip neseniai Vydūnas apdainavo  kaip tautą, kuriai nuo senų senovės buvo būdingas skaistumas, drovumas, dora, kuri savo kalboje neturi jokių šlykščių keiksmažodžių, o iš turimų pats stipriausias  – rūpūžė… O taip, Lietuva padarė “pažangą”, tik kažin ar į priekį…

Pabandytumėte Majamio (ir apskritai Amerikos) pliažuose pasimėgauti saule nusiėmusi liemenėlę, prieitų policininkas ir susimokėtumėte nemenką baudą. Panorėtumėte pademonstruoti, jog esate nudistas –  sumokėtumėte dar daugiau.  Tuo jūsų entuziazmas ir baigtųsi.

***

Daug kas klausinėja  apie amerikonišką maistą. Buvau ir aš labai prisigąsdinusi, bet dabar atlyžtu. Yra čia puikių produktų, yra puikių organics foods arba, kaip mes sakome, ekologiško maisto, parduotuvių, kur pardavinėjamas ne tik šiaip sau su užrašu “ekologiškas”, (kaip, beje, yra ir pas mus, Lietuvoje, nors atidžiau paskaičius produkto sudėtį atrandi aibę EEEE…), bet tikrai  sertifikuotas  labai geras maistas.

Suprantama,  jis brangesnis, bet neypatingai. Tad perkame daugiausia tą organics food, juolab dabar, kai gaminu sūnui namuose.  Čia taip pat   madinga pirkti vištieną, kiaušinius, kruopas, daržoves ir kt. produktus iš vadinamųjų amish fermų. Tas maistas brangus, bet tikrai  geras. Pvz., vištieną viriau, tai pasklido toks kvapas, kokį prisimenu tik vaikysteje, kai mūsų močiutė virdavo  naminę vištą…Dabartinių paukštynų produkcija, deja, neprilygsta natūraliomis sąlygomis užaugintajai.

Tie amish –ai – tai ištisi kaimai ir giminės, kurie gyvena  dar 18 – 19 a. amžiaus sąlygomis, ir tai daro sąmoningai, nes mano, kad civilizacija yra pats didžiausias blogis. Jų užauginta  produkcija – javai, daržovės, gyvuliai ir paukščiai – be  chemikalų, itin plačiai naudojamų pastaraisias dešimtmečiais didžiojoje maisto pramonėje.  Apie amish-us daugelis esame matę filmų, ypač komedijų, modernioji visuomenė, suprantama, iš jų pasišaipo, apie jų užsispyrimą ir keistumą kuria anekdotus, tačiau tai, kad vis mieliau valgo jų teikiamą natūralų maistą, rodo, jog  jau imama suprasti, kokią žalą amerikiečių sveikatai ir net genetikai padarė  “greitojo maisto” restoranuose  teikiami “nuodai”. Statistika net nesidomėjau, nes jau  “plika” akimi matau – kas antras amerikietis (netgi vaikai!) yra nutukęs. Tai galima įvardinti kaip tikrą epidemiją.


Tai yra kol kas vienintelis dalykas, kuris Amerikoje man iš tikrųjų labai nepatinka. Nenoriu, kad kas pamanytų, jog giriuosi, bet savo kūno formomis, būdama jau solidaus amžiaus, čia drąsiai galiu rungtis su vietinėmis jaunomis merginomis…

Mąstydama apie tai, vis prisimenu  tą pragaištingą posūkį Lietuvoje, kai buvo pasukta  ūkių stambinimo ir chemizavimo keliu, užuot pasirinkus originalų, bet labai perspektyvų nedidelių ekologiškų ūkių (jiems jungiantis į kooperatyvus) skatinimą ir stiprinimą. Dirbau tuo metu “Valstiečių laikraštyje” ir teko daug kalbėtis, ypač Žemaitijoje, su entuziastingais ūkininkais, jie degė didžiuliu noru puoselėti tokius ūkius, tačiau valdžia  tą entuziazmą greit užgesino savo “genialiais” sprendimais. Ir šiandien atsimenu šaunias  ūkininkes moteris iš Telšių rajono, ekologiško pieno ūkių plėtojimo entuziastes…Kryžiaus kelius ėjo, kad tokia produkcija būtų normaliai superkama ir teikiama vartotojui be diskriminacijos rinkoje…

…Grįžtu prie Amerikos storulių reikalų… Man regis, čia žmonės storėja dar ir dėl to, kad labai daug valgo, o  maistas daugiausia tikrai skanus. Čia man labai patinka kefyras (skanesnis už lietuvišką), patinka ir  sviestas, grietinė, tik, bėda, nėra  varškės, kaip Lietuvoj, nėra ir varškės sūrio, o aš juos labai mėgstu. Beje, lietuviški maisto produktai čia tikrai galėtų sau atrasti vartotoją, jei tik Amerika mūsų gaminius  įsileistų. Bet Amerika savo šalį maistu iš esmės aprūpina pati…

Jei kam įdomu, pasakysiu, kad čia tikrai  daug  maisto ir iš modifikuotų augalų, tačiau visuomenė į tai nelabai kreipia dėmesio. Kaip bebūtų, bet atidžiai pasirenkant ir dar gaminant  namie, galima visai sveikai maitintis. Na, sprendžiant pagal savijautą, čia maistas  nėra  blogesnis negu tas, kokį tradiciškai valgiau Lietuvoj. O va, vaisiai tikrai daug skanesni čia: jei valgai obuolį ar persiką, nektariną, tai sultys tiesiog per rankas teka,  kvepia… Be to, čia didžiulė įvairiausių egzotiškų vaisių pasiūla.

Dar apie įdomesnes išvykas: labai patiko  Tomo Edisono ir Henrio Fordo  memorialinis muziejus Fort Myers, už 150 km nuo Majamio. Jie abu gyveno JAV  šiaurėje, bet žiemą atvažiuodavo čia, į Floridą,  daryti savo bandymų, turėjo įsirengę puikias laboratorijas. Neretai čia likdavo ir vasaroti, jų  tyrinėjimai  jiems buvo svarbiau už visa kita…

T.Edisonas (1847-1931) mokslininkas ir verslininkas, vienas iš produktyviausių  išradėjų, savo vardu užpatentavęs  per  1000 išradimų. Nors, teisybę pasakius, ką pabrėžė ir gidas,  kai kurie iš jų  buvo tik senų patentų patobulinimai, o dalį išradimų padarė jo samdiniai. Tarp jo išradimų ir elektros lemputė (nors iš tikrųjų ją išrado kitas mokslininkas – Henrichas Goebelis, tačiau Edisonas užpatentavo ir komercializavo šį išradimą), gramofonas, diktofonas, elektros kėdė ir kt.

Įdomu tai, kad T.Edisonas, septintasis ir paskutinysis vaikas  šeimoje, mokykloje   mokėsi labai blogai ir buvo vadinamas besmegeniu, motina, neapsikentusi vaikų ir mokytojų patyčių, atsisakė mokyklos ir ėmė jį mokyti individualiai. Vėliau jau pats jaunuolis valingai užsiiminėjo saviugda, savarankiškai lavinosi.

T.Edisonas, autistiškos natūros žmogus, su pirmąja žmona sugyveno tris  vaikus, jai mirus, netrukus vėl vedė ir su antraja  žmona sugyveno dar tris vaikus. Žmoną su visais šešiais  vaikais neretai   palikdavo šiaurėj po kelerius metus, kad netrukdytų jam dirbti, o pats daugiausia laiko pratūnodavo savo laboratorijoje Floridoje. Viena iš jo dukterų  tėvą pirmąkart pamatė, kai jai buvo 7-eri  metai. Beje, T.Edisonas pirmasis visoje Floridoje įrengė savo kieme baseiną. Tačiau, kaip juokavo gidas, tas baseinas buvo pramintas “savižudžių baseinu”, nes mokslininkas įrengė labai aukštą pakylą šokti į vandenį, o pats baseinas buvo iškastas tik… 1,5 metro gylio. T.Edisono vaikai (ir jų motina, be abejo) buvo protingi ir nuo to lieptelio į baseiną nešokinėjo…


Henris Fordas (1863-1947) – buvo kaimo berniokas, augino gyvulius, tėvo dirbtuvėse  pradėjo konstruoti įvairius mechanizmus, vėliau ėmė dirbti vienoje iš T. Edisono įmonių Amerikos  Šiaureje  ir taip susipažino su pačiu T.Edisonu, kuris jį ir paskatino nesustoti, atkakliai kurti toliau. Taip D.Fordas ir sukūrė savo pirmąjį automobilį. Nors paskui jis jau ir nebedirbo pas Edisoną, bet jie liko labai geri draugai visam gyvenimui.

H.Fordas – modernaus  automobilio kūrėjas, pramonininkas, pirmasis pritaikė konvejerį  automobilių gamybai, realizuodamas savo motto „automobilis visiems“. Šis pasiekimas  ne tik tapo perversmu industrijoje, bet ir turėjo didelę įtaką moderniai kultūrai.

Fordas buvo labai pažangus tuo, kad  mąstė globaliai ir planavo savo veiklą keleriems  metams į priekį, sugebėjo numatyti plėtrą. “Laikas – esminis ginklas konkurencinėje kovoje. Laiko švaistymas nuo kitų išteklių skiriasi tuo, kad jo nebeįmanoma sugrąžinti”, – savo memuaruose rašė mokslininkas ir pramonininkas.

T.Edisonas ir H.Fordas buvo labai geri draugai.  T. Edisonas, nusipirkęs nemažą žemės sklypą Fort Myers, padėjo H.Fordui šalia  pasistatyt savo vasarnamį. Daugybę metų jie kartu ten ir žiemodavo, triūsdami savo dirbtuvėse – laboratorijose.  Beje, čia jau reiktų sakyt ne vasarnamiai, o žiemanamiai. Vienoje iš fotografijų  – autentiškas T.Edisono žiemanamis.

T.Edisonas turėjo savo laivą ir kartais mėgo pakeliauti po pasaulį, tačiau sykiu ir moksliniais tikslais.  Iš Indijos jis atvežė vieną labai įdomų medį, kuris išplito visoje Floridoje.  Jo šakos išleidžia  ataugas, kurios nusileidžia žemėn ir  tampa šaknimis. Atrodo, tarsi tas pats medis turėtų begalę kamienų. Tas medis vadinasi Banyanas (panašiai skamba kaip bananas, bet ne bananas).  Nuotraukoje  prie tokio medžio – T. Edisono skulptūra.

Šiame muziejuje prižiūrėtojais dirba senyvo amžiaus žmonės (apie 80 ir daugiau metų), jie – savanoriai, dirba be atlyginimo. Buvau sužavėta, su kokiu entuziazmu jie pasakoja apie viską, kas muziejuje yra… Su vienu iš tokių šaunuolių nusifotografavome.

***

Žolinė, viena iš nuostabiausių katalikų švenčių… Nutarėm  tą sekmadienį susirast katalikų bažnyčią ir  pasimelsti… Kai jau susiruošėm apie pusę dvyliktos, pagaliau internete radom mišių grafiką ir paaiškėjo, kad visos mišios anglų kalba net ir sekmadieniais vyksta tik nuo ankstaus ryto, o kitomis kalbomis, t.y. ispanų ir lenkų, popiet. Tad į mišias išvykome popiet, jos buvo 15.30 val. Šv. Juozapo bažnyčioj. Ėjom į lenkiškas mišias.

Bažnyčia viduje labai  graži, nors  išorė – kukloka. Beje, pastebėjau, kad Majamyje labai daug bažnyčių, bet visų pastatai – šiuolaikinės architektūros, senovinę mačiau tik vieną – Palm Beach-e. Čia aš apie pastatų įvairovę, tačiau tokia pat įvairovė ir tikybų – protestantai, kalvinistai, baptistai, o kiek įvairiausių sektų!

Katalikų bažnyčioje, kurioje lankėmės, viskas  labai skoninga, net prabangu, klauptai iš  gero medžio (gal kokio raudonmedžio ar panašaus, kaip mūsų ąžuolas), labai gražiai išdrožinėti. Tačiau mišios vyko  už didžiojo altoriaus esančioje koplyčioje – labai jaukioje, kuri daugiau primena susirinkimu salytę,  yra nedidelė pakyla ir čia kunigas laiko Šv. Mišias. Nuostabiausia buvo tai, kad supratau beveik viską, ką per pamokslą kunigas kalbėjo. Tai nereiškia, kad  puikiai moku lenkiškai, tiesiog neblogai  žinau mūsų istorinį kultūrinį kontekstą. Jis pasakojo apie  lenkų dvasininką kankinį  Maksimiljaną Kolbę. 1982 m.  popiežius Jonas Paulius II jį paskelbė šventuoju. Tai buvo labai pasišventęs, aktyvus dvasininkas, misionierius (pries karą buvo misijose Japonijoj), leido katalikišką spaudą, o vokiečiams okupavus Lenkiją dalyvavo  ir net vadovavo pasipriešinimui, rengė pogrindžio spaudą, proklamacijas ir t.t. Už tai jį suėmė ir įkalino Aušvico koncentracijos stovykloje ( kaip šiek tiek vėliau  ir  mūsų lietuvius inteligentus – Štuthofe, tarp jų – taip pat labai  veiklų kunigą Alfonsą Lipniūną). Kai 1941 m. iš ten pabėgo kalinys, esesininkai, kad įgąsdintų kitus, nutarė pakarti kažką iš likusių kalinių. Išpuolė ši nedalia jaunam vyrui, jis meldė nežudyti, nes turįs žmoną ir 10 vaikų. Tada į priekį išėjo M.Kolbė ir pasiūlė savo gyvybę už tą žmogų. Jis  ir buvo nužudytas.

Lenkas kunigas labai gražiai viską suvedė į šias dienas –   ne materija turi valdyti žmogų, o žmogus materiją, ir ne ginkluotos kariuomenės išsaugo valstybių gerovę ir nepriklausomybę, o stiprios dvasios žmonės, nes jie yra tikrieji kariai.

Lenkai maldininkai beveik visi buvo senukai. Net nustebau, iš kur jų čia tiek? Tikriausiai tai pokario emigrantai iš Lenkijos. Buvo beveik pilna koplyčia. Jie labai aktyviai atsakinėjo ir giedojo. Po mišių, mačiau,   išgužėjo į šalia esancius  parapijos namus – tikriausiai pabendrauja, gerdami arbatą.  Man mišios buvo jaudinančios dar ir dėl to, kad prisiminiau tą dvasinį pakilimą, kai paskutiniaisiais savo tėvelio gyvenimo metais važiuodavom su juo į Šiluvos atlaidus ir ten mėgdavau iš šono stebėti, kaip mano tėtė susikaupęs meldžiasi, jo net veidas, būdavo,  pasikeičia, tarsi atjaunėja, ima  švyteti. O kad man tokį gilų tikėjimą!

***

Šiandien per radiją pranešė, kad mūsų pakrantėj pastebėta  baltųjų ryklių,  maudytis  pavojinga. Bet vakar  labai gerai pasimaudėm. Įdomiausia, kai pirmąkart maudžiaus vandenyne, nepatiko, nes vanduo pasirodė per sūrus ir man graužė akis. O dabar, nežinau, ar jau pripratau, bet vakar  nutarem išbandyti,  kaip tas švarutėlis skaidrutėlis vanduo veikia akių gleivinę  ir panėrę po vandeniu atsimerkę paplaukiojom. Po to vėl ir vėl… Ir nieko! Ir akių visai nebegraužė, atvirkščiai, šiandien jaučiu, kad net regėjimas pagerėjo. Manau, kad tas vanduo veikia tiesiog gydančiai, nes čia juk artimas kraujo sandarai fiziologinis tirpalas – toks pat sūrus. Ir, matyt, visokius mažus  mikroorganizmus  nugalabija, dezinfekuoja odą. Nuo šiol esu labai sužavėta vandenyno vandeniu. Bet tai dar ne viskas!

Tomis dienomis, kai vandenynas ramus ir vanduo labai  skaidrus ir  žalsvai  žydras, panėrusi po vandeniu atsimerkiu ir matau apie mane šmirinėjančias nuostabiausias žuvytes – sidabrines ir spalvotas. Kai kurios  labai drąsios ir draugiškos – snukučiais baksnoja man į veidą. Plaukiodama vandenyne jaučiu tokią palaimą, kad, rodos, sugrįžau į mylinčios motinos įsčias ir nieko man daugiau nebereikia…


Taigi ir vakar buvo nuostabu dar ir dėl to, kad  vandenyje tirštai būriais plaukiojo žuvytės. Jų buvo tiek daug, kad baksnojo snukučiais veidą, visą kūną ir pėdas. Aplink vos per žingsnį sukiojosi pelikanų būriai ir gaudė tas žuveles. Labai įdomu stebėti, kaip jie atskrenda po tris keturis šalia vienas kito, tarsi kokia lėktuvų eskadrilė, ir iš aukštai po vieną sminga stačia galva į vandenį,  išneria jau beryją savo grobį. Žmogaus atžvilgiu jie taikūs, bet ir nebaikštūs, nors laikosi pagarbaus atstumo (kaip ir dera amerikiečiams, nes čia, beje, ir žmonės laikosi pagarbaus atstumo vienas  kito atžvilgiu).

Kai kurios žuvelės, tokios baltos, trikampiukų formos, šokinėjo iš vandens kaip žiogai, ištisais pulkais,  ir krito ant  galvos  ir pečių  beplaukiant. Bet, kaip paaiškino sūnus, kai pakrantėje atsiranda labai daug žuvyčių, tuomet šiek tiek  pavojinga maudytis, nes arti kranto priplaukia, jas gaudydami, ir visokie plėšrūnai – žuvys barakudos, rajos ir net rykliai. Todėl, žmonės, bijodami jų, vakar  mažai maudėsi. O man žiauriai patiko! Apskritai čia vanduo labai  kelia, nes  sūrus, nebūtina net stengtis, tiesiog “sėdžiu” vandeny, truputį kojas rankas judinu tarsi dviraciu važiuočiau, ir neskęstu… Maudytis vandenyne labai  gera. Jaučiuosi tikras gamtos vaikas.

Besidžiaugiant tomis žuvytėmis pro šalį plaukęs džentelmenas užkalbino: “So meny fish today”. Na, aš tiek angliškai jau suprantu, tad mandagiai atsakiau: “ O yes, so meny fish”. Tada jis dar kažką man ėmė aiškinti, ko jau nebesupratau, tad  pasakiau: “I’m sorry, I don’t speak English”. Tada jis: “Where are you from?”, tada aš: “I’m from Lithuania”, tada jis: “O, very nice, very nice” (pokalbis tip top kaip iš pradinukų vadovėlio). Ir tada priplaukė mano sūnus… Džentelmenas  tučtuojau išlipo į krantą ir nuėjo į savo prabangius poilsio namus. Aišku, jis nesuprato, kas per pora – kaip žmona tam jaunam vyrui per sena, kaip motina – gal kiek per jauna. Sūnui  buvo daug skanaus juoko.  Beje, nesitikėjau, kad čia, Majamy,  pasijusiu tokia “jauniklė”. Mat čia dauguma – juodi žmonės arba tamsūs (lotyno amerikano). O baltosios turtuolės nuo plastinių operacijų ir visokių botulinų taip susibjaurojusios veidus, kad atrodo baisokai… Mano veidelis, nugairintas gaivių Baltijos vėjų, atrodo ne prasčiau kaip kai kurių vietinių trisdešimtmečių.

O jei visai rimtai, tai pasakysiu štai ką – jei žmogus pro šalį plaukdamas pakalbino, nereiškia ko nors ypatinga. Čia, Amerikoje, neįprasta pro žmogų praeiti  (šiuo atveju – praplaukti) kaip pro stulpą. Daug kas man  čia patinka, bet labiausiai tai, kad  visi tiesiog demonstruoja draugiškumą ir paslaugumą: pavyzdžiui, įbėgi į namą, stovi lifte žmogus (nesvarbu, juodas ar baltas), būtinai palauks, pasakys “How are you?” ir paklaus, koks aukštas, išeidamas iš lifto atsisveikins, palinkės geros dienos ar nakties, ir, aišku, šypsosis.

Kartą paprastoje kavinukėje – užkandinėje dairiausi laisvo staliuko. Radau tokį, bet prie jo nebuvo nei vienos kėdės…Prie gretimo stalelio sėdėjusi moteris pastebėjo mano situaciją, pašoko ir akimoju iš kažkur pačiupusi atitempė man kėdę. Iš pradžių dar pagalvojau, kad ji – tos kavinės darbuotoja, bet netrukus supratau, kad tokia pat lankytoja nuo gretimo stalelio… Arba kitą kartą beplaukdama į krantą įsipainiojau į nerūpestingai vandenyje paliktą meškerės valą. Jį ištempiau  į krantą su visu svareliu ir nunešiau į šiukšlių dėžę. Tai mačiusi moteris priėjo prie manęs ir labai nuoširdžiai padėkojo už mano rūpestingumą – o jei koks mažas vaikas būtų įsipainiojęs?..

Čia visi ypatingai  dėmesingi žmonėms ratukuose ar kitokią negalę turintiesiems – dažnas  stengiasi tokį pakalbinti ar bent jau jam nusišypsoti. Vandens atrakcionų, zoologijos, botanikos ir paprastuose parkuose, muziejuose, D.Kenedžio astronautikos centre – visur  negalės ištiktiems žmonėms – įvairiausi patogumai, nuolaidos, paslaugos. Beje, ir viešbučiuose  nerasite vonios (žiūr.nuotr.), kurioje nebūtų turėklo įsikibti, kad nepaslystum – visur pagalvota apie žmogų, iki smulkmenų…


Gyvenimas čia  tūlą “aštriadantį” lietuvį gali išlepinti taip, kad kurį laiką sunku bus gyventi sugrįžus į Lietuvą, kur mandagumo dažnai tenka ieškoti su žiburiu, o geranoriškumo ir su tuo žiburiu mažai rasi… Juokauju, suprantama, nes visur visokių žmonių esama. Čia, Amerikoje, išskirčiau patį  svarbiausią čionykštės visuomenės gyvenimo bruožą –  saugumą. Ne materialiniai dalykai (čia taip pat ne visi yra turtuoliai), o kaip tik tas saugumas daro žmones ramius, paslaugius ir  malonius vienas kitam.

***

Jei paklaustumėt, ar galėčiau čia likti visam gyvenimui, atsakyčiau, kad kuriam laikui – tikrai taip, bet visam gyvenimui? Dar pagalvočiau… Kiekviena odos pora šaukte šaukiasi Lietuvos žolės, medžių, žemės, akmenų  kvapo, oro gaivumo. Taip pat ir tėviškės peizažo, ramybės kapinaičių, kuriose ilsisi tėvai… Kur išaugom, kur vaikystėje bėgiota, ten  mūsų šaknys ir lieka.

Tačiau vistiek narsiai mokausi anglų… Mokausi ir mokausi. Džiaugiuos, kad vis daugiau suprantu. Stengiuos žiūrėt TV, filmus anglų kalba su angliškais titrais.

Lietuvos, kaip šalies,  jos visuomenės, išskyrus artimuosius, visai nepasiilgstu, tik gamtos. Kartais internete pasižvalgau, kas naujo,  bet vien antraštes paskaičiusi, tuoj pat uždarau, nes noriu pailsėti nuo  lietuviško niūrumo ir blogų naujienų.

***

Jau pasakojau pastebėjusi, jog čia visuomenė atidi, paslaugi ir tolerantiška neįgaliems žmonėms, tačiau dar nesakiau, kad tokie žmonės, kaip supratau, noriai priimami ir į darbą. Neseniai Delfi svetainėje skaičiau, kaip mažo ūgio ir trapaus kūno sudėjimo neįgalią moterį Žydrūnę Survilienę Tauragėje kažkokia aferistė vietiniams biurokratams abejingai stebint išmetė iš buto su visais daiktais į gatvę. Kitą dieną kaip tik lankėmės Pasaulio vandenų gyvūnijos parke Orlando mieste ir ten bilietų kasoje darbavosi lygiai tokios pat negalės ir tokio pat amžiaus moteris. Tuoj pat prisiminiau Žydrūnę iš Tauragės ir pagalvojau – kokie vienodi, bet  ir  labai skirtingi šių moterų likimai…

Tą patį norėčiau pasakyti ir apie vyresniojo amžiaus ( 55 – 75 metų ir daugiau) žmones.  Lietuvoje  jau net penkiasdešimtmečiai  yra “nurašyti”, o čia,  Amerikoje, vadinamieji senjorai jaučiasi labai gerbiami, vertinami ir reikalingi. Daug tokio amžiaus žmonių yra radijo ir televizijos populiarių laidų vedėjai,  jie kviečiami reikšti savo nuomonę, diskutuoti apie politiką ir istoriją, o ir  šiaip kasdienybėje noriai daug kur  priimami į darbą, jei tik, suprantama, to patys nori. Tiesa, sunkių darbų šie žmonės nedirba, tačiau tokius, kurie pagal jėgas – su džiaugsmu, nes jiems, matyt,  patinka jaustis reikalingiems, dalyvauti visuomenės gyvenime. Visuose be išimties muziejuose, zoologijos ir botanikos soduose, atrakcionų parkuose, kinoteatruose, o taip pat ir prekybos centruose  dirba labai daug tikrai  garbaus amžiaus žmonių. Ir jie ne šiaip sau dirba, akivaizdu, mėgaujasi savo darbu  – jei pasiteirausite paprasčiausios informacijos, gausite jos su kaupu, t.y. dar ir papildomai jums papasakos tokių dalykų, kad abejonių neliks – būtinai turite  čia apsilankyti!

***

Į Ameriką kaip į laimės šalį visada bėgo likimo, valdžios  ir kitų  žmonių nuskriaustieji. Vienas iš tokių buvo  latvis Edvardas Leedskalninis, čia atkeliavęs sielvarto genamas po to, kai jo mylimoji ir sužadėtinė Agnesė vestuvių išvakarėse atsisakė už jo tekėti…(Ši istorija ir šiandien jaudina menininkus, vakar kaip tik dalyvavome parodos atidaryme, kuriame grožėjaus vienos dailininkės paveikslais, nutapytais  E. Leedskalninio  meilės istorijos tema. Apie šią parodą – vėliau.)


Tai, ką  sukūrė  nedidelio ūgio ir trapaus kūno sudėjimo Edvardas Leedskalninis, mokslininkams ir šiandien mįslė. Iš koralo akmens luitų  pastatyta pilis  stulbina ir kelia tokį pat jausmą, kaip ir tada, kai žvelgiame į ryškiomis žvaigždėmis nusėtą dangų. Edvardo (čia, Floridoje, jis visų vadinamas tiesiog Edu) mįslės dar neįminė ir didžiausieji Amerikos protai, dirbantys NASA struktūrose.

Edas gyveno antrajame šio bokšto aukšte, kukli buvo jo buitis, miegojo ant paprastos lentos, pakabintos ant grandinių, užtat jo kiemas su visais kiemo baldais atrodė tikrai prabangiai…


Edo kiemo baldai: staliukai, sofos, vonia, lovos sutuoktiniams (jis visą gyvenimą svajojo, jog Agnese pas jį vis dėlto sugrįš…), uošvės kambarėlis (tarpdury stovi gidas), “mikrobangė”, baseinas ir kt.

Tas žmogus  buvo kažkoks nerealus, lyg ateivis. Jo buitis buvo kuklesnė negu vienuolio atsiskyrėlio, bet savo pilies kieme sukūrė dalykų, neįmanomų padaryti vienam žmogui,  daugelis jų susiję su kosmosu – gal jis iš ten gaudavo žinių? Formaliai menko išsilavinimo žmogus  padarė  tobulą Saulės laikrodį (žiūr. nuotr),

kuris rodo ne tik valandas, bet ir dienas, mėnesius, metų laikus. Taip pat  savotišką teleskopą ir  daugybę kitų  paslaptingų dalykų, kurių iššifruoti nesugebama iki šiol.

Man apie šį objektą dar Lietuvoje, sužinojęs, jog vyksiu į Floridą, papasakojo vienas labai plataus akiračio žmogus. Jis atsiuntė straipsnio iškarpą  iš lietuviško laikraščio, berods, “Kauno dienos”, kuriame gana tiksliai ir išsamiai papasakota apie Edvardą Leedskalninį ir jo nuveiktą darbą, tad siūlau iškart jį ir perskaityti, nes tai sutaupys šiek tiek mano brangaus laiko.

Pas Edą labai mėgo svečiuotis  vaikai, o ir jis labiau  mėgo bendrauti su jais,  negu su jų tėvais. Matėme filmą, kuriame tie anuometiniai vaikai, dabar jau senukai, pasakoja apie jį. Sako, kad Edas mielai įsileisdavęs  į savo dvarą, leisdavęs bėgioti po jį, žaisti, pats daug visko pasakodavęs – apie akmenis, saulę, mėnulį, žvaigždes, bet niekada jiems matant nedirbdavęs jokių darbų. Ir šiukštu! – neleisdavęs užeiti į jo kuklų kambarėlį antrajame pilaitės aukšte. Niekas nematė, nei vaikai, nei suaugusieji, kaip Edas sudėliojo tuos po keliasdešimt tonų sveriančius luitus vieną ant kito! Jis tai darydavo naktimis.
Šie akmens luitai sveria po 30-40 tonų, kai kurie įtaisyti ant ašies ir tarnauja kaip durys:


Beje, Edvardas šią pilį iš pradžių pastatė vandenyno pakrantėje, o po beveik dešimties metų viską pervežė čia, tolėliau nuo vandenyno, į Homestead-ą, kur nusipirko 12 akrų žemės. Kodėl perkėlė? Tai irgi  neįmenama mįslė.

Edo darbo įrankiai… Neįtikėtina, kad su tokiais net ir pats stipriausias pasaulio vyras vienas pats būtų galėjęs tampyti 30-40 tonų sveriančius akmens luitus!


Ką aš pati jaučiau viešėdama Coral castle? Buvau sužavėta iki sielos gelmių, patyriau tikrą euforiją, tai, ką poetas Vytautas Mačernis vadino  “aukštąja  akimirka”!

Panašių pakilaus džiaugsmo blyksnių patirdavau ir  žurnalistės darbe (man tai būdavo kompensacija už menką materialinį atlygį), kai  sutikdavau unikalų žmogų,  savo fantazija, darbštumu ir atkaklumu sukūrusį puikių dalykų, apie kuriuos norėdavosi garsinti visam pasauliui. Deja, spaudai “gelstant”,  straipsniai apie tokius žmones vis ilgiau “užsistovėdavo” redakcijų stalčiuose…

Nusipirkau knygą apie E.Leedskalninį. Noriu pati ją perskaityti ir tai jau darau su didžiuliu įkvėpimu. Taigi paslaptingasis latvis  bus pasitarnavęs man, kaimynei lietuvei, mokantis anglų kalbos. Beje, be visų mįslių, kokias  uždavė Edas, paminėsiu dar vieną –  jis, nors  buvo baigęs Latvijoj  tik 4 klases, o  Amerikoj gyveno atsiskyrėlišką gyvenimą, pasak gido, kalbėjo angliškai be akcento… (Net prezidentas V.Adamkus, gavęs Amerikoje puikų išsilavinimą ir turėjęs aukštas pareigas valstybinėje JAV tarnyboje, yra prisipažinęs, jog akcento jam taip ir nepavyko visiškai atsikratyti.)

Ir dar daugybė pritrenkiančių dalykų…Gidas pasakojo, kad vieną dieną Edvardas (jam neseniai buvo sukakę šešiasdešimt ketveri), iki tol buvęs žvalus ir niekuo nesiskundęs, užkabino ant savo pilies durų raštelį, jog atsisveikina su visais, išvyksta į Majamį, į ligoninę, ir jau daugiau nebegrįš… Ir iš tiesų, po trijų dienų E.Leedskalninis Majamio ligoninėje mirė. Skrodimas parodė, kad tuberkuliozės jo organizme nebuvo nė pėdsakų, bet visas  buvo “suėstas” vėžinių auglių…

Mielam žmogui, kuris man pirmasis papasakojo apie Coral castle stebuklą, parvešiu dovanų knygą apie E.Leedskalninį, o čia patalpinu tos knygos autorių – Rusty McClure ir Jack Heffron – dedikaciją, skirtą Edui:

“To Edward Leedskalnin – whose vision, intellect, craftsmanship and courage met head an his severe isolation and loss; who left to the world a special monument imbued with imagination, possibility and mystery – we dedicate this book.”

***
Penktadienio pavakarę vykome į Palm Beach, svečiuosna pas menininkus – į dailės parodos atidarymą. Kaip jau pasakojau, Palm Beach – turistų miestelis, tad ne tik privatus verslas, bet ir vietinė valdžia iš kailio neriasi, kad suteiktų atvykėliams iš viso pasaulio kuo daugiau džiaugsmingų įspūdžių. Taigi šis epizodas – apie menininkų gyvenimą ir galimybes. Alio, mano gerieji draugai iš Plungės Žemaičių dailės muziejaus ir visi kiti Lietuvos dailininkai, kuriuos savo gyvenime teko sutikti ir kuriuos laikau iš visų rūšių menininkų pačiais šilčiausiais ir nuoširdžiausiais žmonėmis, šis mano pasakojimas – jums.
Palm Beach – e, gražioje vietoje netoli parko, yra didžiulis dailus daugiabutis namas, kuriame susimokėdami tik už komunalines paslaugas gali gyventi vien tik dailininkai su sąlyga, kad bent keturis kartus per metus pateiks savo kūrybos bendroms parodoms, kurios reguliariai vyksta tame pačiame name, kur jie ir gyvena – paveikslai eksponuojami holuose, koridoriuose ir net menininkų butuose, jei tik jie patys to nori. Parodos metu eini pro buto duris, jei jos atviros, vadinasi, tavęs, lankytojo, laukia ir ten dar išvysi kažką netikėta, gal būt begimstančius kūrinius, lipdinius ar tiesiog pamatysi, kaip atrodo menininko darbastaliai ir molbertai, pasišnekučiuosi su pačiu kūrėju, maloniai gurkšnodamas skanų vyną, kuriuo čia pat būsi pavaišintas (suprantama, jei nesi paršelis, pats atsiveši to vyno į šventę ir vos įkėlęs koją į namus, atiduosi į „bendrą katilą“, juk menininkai visame pasaulyje nėra tokie turtingi, kad visus iš savo kišenės vaišintų, be to, jie tau ir taip už dyką rodo savo meną).
Viename menininko būste mačiau du šunis ir menišką netvarką, kitame – labai tvarkingai sudėliotus teptukus, molbertus, piešinius ir lipdinius, tarsi čia būtų nuolatos veikianti paroda. Trečiame išgirdau pasakojimą apie įvairias modernios paišybos technikas. Visi menininkai turi išsileidę puikių lankstinukų, dovanoja ir kitokių mielų suvenyrų – kad nepamirštum ir kitąkart užsuktum.
Man ten patiko, net labai patiko…
Juk ir Lietuvoj būtų galima daug labiau įvairiomis formomis remti meno ir apskritai kultūros žmones. Kultūra geriausiai sugeba nutiesti tiltus tarp tautų ir valstybių bei visuomenių, ir tai yra tikra kaip dukart du keturi. Buvodama Rusijoje nuolat prisimindavau Čechovo, Tolstojaus, Turgenevo, Puškino, Dostojevskio , buvodama Prancūzijoje – Zolia, Hugo, Stendalio, Diuma, Sent Egziuperi, o čia, Amerikoje, Dreizerio, Londono, Hemingvejaus kūrinių herojus, istorinę aplinką… Ypač Henrietos Bičer Stoun „Dėdės Tomo trobelę“, kurią vaikystėje buvau „suskaičiusi negyvai“, nes dėdės Tomo skriaudos man labai priminė mano tėvų skriaudas sumautame kolūkyje… Dabar, manau, ši knyga daugeliui lietuvių Lietuvoje vėl yra aktuali…

Jei būtų mano valia, labiausiai mūsų valstybėje remčiau protus ir talentus, duočiau viską, ko reikia jų kūrybiniams sumanymams, suprantama, po to reikalaučiau ir rezultatų. Ir jų kūrybos produktus eksportuočiau į visas pasaulio šalis. Kur benukeliauju, kokių grožybių beprisižiūriu, dėl vieno dalyko esu visiškai tikra – lietuviai yra nepakartojami, begalinio talento menininkai, dainininkai, muzikantai, tapytojai, aktoriai… Tad kodėl pas mus nevertinama ir neremiama tai, kas yra geriausia????

Na, o grįžtant prie viešnagės Palm Beach – e įspūdžių, galiu pasakyt, kad menininkai visame pasaulyje yra panašūs – truputį „pačiuožę“, truputį nelaimingi arba perdaug euforiški (kai „įkala“ vyno taurę), bet jie yra nuostabūs savo kūrybine fantazija ir laisvumu. Todėl aš juos myliu ir siūlau šiek tiek nuotraukų iš parodos.


Parodoje buvo eksponuojami keli paveikslai ir Edvardo Leedskalninio meilės istorijos tema:

***

Floridos klimatas yra subtropinis, čia šilta ir drėgna, todėl augmenija tarpte tarpsta, medžiai vešlūs, dideliais šakų vainikais, jų lapai dažniausiai traškūs ir blizgantys. Prisimenate senovinę kambarinę gėlę fikusą? Arba kambarinę rožę? Visi šie ir kiti augalai, pas mus puoselėjami namų sąlygomis vazonuose, čia auga ir žydi bet kur lauke.


Labai daug įvairiausių ilgai žydinčių krūmų ir vijoklinių augalų. Vijokliniai augalai ypatingai paplitę ir baisiai gajūs, su jais niekas ir nekovoja nei miškuose, nei natūraliuose parkuose. Net juokinga matyti, kaip vienas vijoklis raizgosi ant medžio, o ant jo jau lipa kitos rūšies vijoklis, o ant šio – dar kitos…

Kartais, vaikštinėdama po Majamio parkus ar kelionių metu žvelgdama pro automobilio langą į pakelės miškus ir matydama, kaip tie augalai lipte lipa vienas ant kito, siurbte siurbia, ryte ryja vienas kito gyvastį, pamąstau, kad man visa ši augmenija labai primena Lietuvos „žmoniją“, kur vieni kitus apšneka, apsuka, apvagia, atima, nuskriaudžia, apgauna ir visaip kitaip „nusiurbia“, bekovodami dėl vietos po saule…
Amerikoje nuo vaikystės diegiama, jog privalai padėti silpnesniajam. Prašymas „help me“ amerikiečio ausiai skamba kaip pats griežčiausias įstatymas, kuriam turi besąlygiškai paklusti. Taigi amerikietis nesidžiaugia, kai kaimyno daržinė dega, nes… žino, kad ir jam dėl to bus nepatogumų – reiks tam kaimynui visa kuo padėti! Lietuvoje galima žmogų išmesti vidury dienos į gatvę iš buto, iš darbo ir niekam dėl to nei šilta, nei šalta, geriausiu atveju padės tik tokio paties likimo draugai…

Na, bet grįžtu prie temos apie parkus ir botanikos sodus, vaismedžių medelynus ir gėlynus, kurių Majamyje ir jo apylinkėse apstu. Čia gerai auga įvairiausių rūšių palmės, ne visos jos vietinės, daugelis rūšių atvežta iš Afrikos, Indijos, bet jau pripažinę Floridą savo tėvyne. Pakelėse ne kartą teko matyti ir apelsinmedžių sodų, riešutmedžių, bananinių palmių giraičių. Čia daug pelkių, kuriose knibždėte knibžda krokodilų ir aligatorių (pastarieji didesni ir kitokiomis žiaunomis). Miškų, tokių, kaip mes Lietuvoje įpratę matyti, čia beveik nėra, čia vyrauja džiunglės, t.y neįžengiami brūzgynai, kuriuose, teko girdėti, yra prisiveisę nemažai smauglių. Neseniai vienas buvo rastas sprogęs, “pavedė” per didelis apetitas – prarijo už save didesnį gyvį, berods, aligatorių, tačiau suvirškint nebepajėgė… Pagalvojau: o kad taip mūsiškieji grobuonys Lietuvoje…
***
Lankėmės netoli Homestead-o esančiame botanikos sode. Mažyčiu traukinuku vežiojo po 100 hektarų teritoriją ir aiškino apie įvairiausius medžius ir krūmus. Retkarčiais sustodavome pasigrožėti kokiu nors augalu ar paragauti jo vaisių. Buvo daug vaiskrūmių, aplipusių uogomis. Grįžus iš ekskursijos dar pavedžiojo po prieskonių darželį, akys mėgavosi grožiu, o nosis – kvapais. Pasibaigus ekskursijai pasiūlė, kas nori, dar patiems pasivaikštinėti po tą sodą ir pasivaišinti uogomis ir vaisiais. Taip ir padarėme, buvo ir skanu, ir smagu.

Nuotraukose žemiau: bananinė palmė, žiedas ir užsimezgę vaisiai; baobabas; cinamono krūmas; bambukai; kaulamedžio šakelė, primenanti žmogaus kaulą; floridietiškas grybas.

Ir pačiame Majamyje kiekviena proga stengiamės aplankyti vis kitą parką. O jų čia yra daug ir visokios rūšies: peizažiniai, floristiniai ir t.t. Tikrai dar ne visus apžiūrėjome. Man patiko tai, kad visuose parkuose daug įdomybių vaikams, ne tik žaidimų įrenginių, bet ir visokių gyvūnų – pilkųjų voverių, meškėnų, driežų driežiukų, taip pat auginami ir poni arkliukai. Viename parke prisikviečiau bešvilpaudama meškėnę. Ji patikėjo, kad ką nors duosiu ir atėjo pas mane, tačiau nusivylusi, jog niekuo nevaišinu, sušnypštė kaip katinas ir liūliuodama savo pritvinkusiais speneliais nušliumpsėjo pas vaikučius, kurių, gaila, taip ir nepamačiau…

Lankydamasi po tuos parkus ir sodus, susidariau įspūdį, jog valstybė labai rūpinasi gamta, jos natūraliais ištekliais, rūpestingai puoselėja ir saugo parkus miestuose, laiko vertingu paveldu ir neįleidžia į jų teritorijas nei savavališkų statybų nei kitos kenkėjiškos veiklos. Įėjimas į kai kuriuos parkus mokamas, į kai kuriuos ne. Yra parkų, kurie uždari, dažniausiai ten įrengti golfo laukai ir tuos parkus išlaiko golfo klubai.

***

Savaitgaliui išsiruošėme į Orlandą – dar vieną dykinėtojų turistų džiaugsmą, kur yra pats didžiausias Floridoje Disneilendas, vienas iš didžiausių pasaulio vandenų gyvūnų parkų Sea World ir dar daug visokių įdomybių. Pavyzdžiui, namas aukštyn kojomis, jo viduje – muziejus, kur irgi viskas aukštyn kojomis.


Tame keistenybių muziejuje dar kada nors apsilankysime, šįkart visą dieną skyrėme pažinčiai su jūrų ir vandenynų gyvūnija. Tai labai populiarus parkas, bilietai į jį nepigūs – apie 100 dolerių vienam žmogui, tačiau jis labai gausiai lankomas. Stengiausi nufotografuoti, kokia pilna automobilių didžiulė aikštė, tačiau tai būtų geriau pasisekę parodyti iš paukščio skrydžio. Daugybė bilietų kasų, o teko laukti eilėje gerą pusvalandį.

Labai įdomus tas vandenų parkas… Lietuvos garbei turiu pasakyti, kad ir mūsiškis Klaipėdos Jūrų muziejus, nors ir daug kuklesnis pagal apimtis, tačiau amerikoniškojo fone man nenublanko.
Be akvariumų, kuriuose knibždėte knibžda įvairiausių nuostabiausių plaukiojimo “specialistų”, net ryklių, didžiausią įspūdį paliko viena ypatinga medūza ir delfinų šou, kurio ištraukelę ir siūlome pasižiūrėti (nepamirškite pasididinti vaizdo!).



Man patiko, kad visi tie akvariumai nėra sugrūsti į kelis pastatus, o išsidėstę didelėje teritorijoje, kurioje yra visko, kad lankytojas galėtų ir atsipūsti – kavinaičių, suolelių, gėlynų, tvenkinių su paukščiais ir net karuselė drąsuoliams. Labai aukšta karuselė, tiksliau “linksmieji kalneliai”, staigiai pakelia tave į malūnsparnio skrydžio aukštį ir meta keturpėsčią žemėn. Suprantama, esi pritvirtintas, bet įspūdis, kad skrendi laisvu pagreičiu ir niekas tavęs nebelaiko… Ir taip kelis kartus! Maniau esanti drąsi moteriškė, bet vieno tokio smagumėlio metu vis dėlto užsimerkiau iš siaubo maldaudama savo angelo sargo, kad greičiau viskas baigtųsi. Na, kai gyva grįžau žemėn, tada jau kvatojausi, bet tyliai sau pamaniau: “Oho, pasirodo, bijau aukščio…” Buvo ir kitokių įdomių atrakcionų, pavyzdžiui, kino efektų pagalba ir dėka judančių grindų pasijutome, jog čiuožiame ledynu pas pingvinus ir ruonius, po to pralaužiame ledą ir neriame į vandenyno gelmę…


Visą dieną užtruko mūsų viešnagė Sea World parke. Vakarieniavome italų restorane. Beje, Amerikos restoranuose įprasta svečią pirmiausia pavaišinti kuo nors nemokamai – jums visuomet atneš po didelę stiklinę vandens su ledais ir kokį pikantišką užkandį. Man to užkandžio jau ir būtų užtekę, bet dar laukė jūros gėrybių patiekalas. Na, ir kaip žmogus toje Amerikoje nesustorėsi…
***
Pernakvoję viešbutyje anksti ryte iškeliavome į Kenedžio astronautikos centrą. Čia turiu stabtelėti ir pasakyti, kad šiai išvykai besiruošdami buvome nuvykę į vieną iš gražiausių ir seniausių kinoteatrų, esantį Palm Beach, ir ten žiūrėjome amerikiečių sukurtą dokumentinį filmą “Hubble”, kurio tekstą įgarsino ne bet kas, o Leonardas DiCaprio.
Filmas apie tai, ką pamatė amerikiečių mokslininkai per moderniausią teleskopą Hubble (jis pavadintas amerikiečių astronomo Edvino Hubble garbei), skriejantį orbita aplink Žemę. Šis teleskopas, pats galingiausias iš visų, daug galingesnis nei visi ligšioliniai antžeminiai teleskopai, atvėrė naują visatos pažinimo erą: patikslintas visatos amžius, nustatyta, kad ji plečiasi daug sparčiau, nei buvo manyta, tačiau šio greitėjimo priežastis iki šiol menkai suprantama.
Kam įdomūs Hubble atradimai, galite pasieškoti daugiau informacijos kad ir interneto mokslinėse enciklopedijose, pasakysiu tik tiek, jog filmas yra stulbinantis, juolab, kad vaizdas per 3D akinius tą įspūdį dar sustiprina. Pasibaigus filmui išeini laukan, pakeli akis į žvaigždėtą dangų, ir tau užgniaužia kvapą stipriau negu kada nors iki šiol… Suprantama, paskui žvilgsnis nuslysta į įprastą mums, žemės skruzdėlytėms, aplinką, tačiau vistiek dar tam tikrą laiką jautiesi kitaip ir mąstai kitaip – nekasdieniškai… Rekomenduoju visiems šį filmą būtinai pasižiūrėti ir būtinai kinoteatre.
Nuotraukose: kino teatro Palm Beach interjeras.

***
Kai pirmąkart atsiduriu visiškai nepažįstamoje vietoje, man labai svarbu pirmas įspūdis ir tai, ką jaučiu. Į Kenedžio astronautikos centro (Kennedy space center) teritoriją teko eiti per kelis kontrolės punktus – lygiai taip pat, kaip prieš skrydį lėktuvu. Visur darbuojasi uniformuoti, tačiau gerokai vyresnio amžiaus žmonės. Aplinka – rimta, griežta, bet mandagi ir maloni.
Na, o jausmas būnant space centre apėmė toks pat, kaip ir žiūrint filmą „Hubble“ ar grožintis Edo Leedskalninio palikimu. Nuostaba, susižavėjimas ir didžiulė pagarba tiems, kurių protas, atkaklumas ir darbštumas sugebėjo atverti žmonijai neįtikėtinus dalykus, leido žvilgterėti tiek į Visatos, tiek ir į paties žmogaus proto Begalybę… Argi tai nebyloja apie Dievo buvimą? Man – taip, kiti tesprendžia patys…

Ta diena astronautikos centre prabėgo greitai, tarsi kelios minutės. Apžiūrėjome daugybę ekspozicijų, kuriose atspindėta amerikiečių tyrinėjimų istorija, technikos stebuklai, pritaikyti kosminių laivų tobulinimo procese, pasilinksminome net specialiuose atrakcionuose, pavyzdžiui, viename mums pademonstravo, kokią vibraciją patiria kosmonautai, kai kosminio laivo raketa nešėja nuo jo atsiskiria. Oi klykė publika, nesuprasi iš linksmumo ar iš baimės, tik manęs tai nėkiek nenustebino. Kai viskas baigėsi, sūnaus paklausta „na, kaip?“ atsakiau, jog rusiškame traukinyje „Kaliningradas – Sankt Peterburgas“ pakratydavo ir stipriau…

Visos ekspozicijos įrengtos su didele pagarba ir meile astronautams. Eksponuojamas net laikrodis, kurį kelionės į Mėnulį metu segėjo ant rankos Neilas Armstrongas, taip pat visų trijų pirmeivių Mėnulyje plaštakų gipsinės kopijos, apranga, skafandrai ir t.t.

Iš aukšto bokšto taip pat stebėjome erdvėlaivių paleidimo aikšteles (jų yra net kelios). Mes buvome vieni iš paskutiniųjų lankytojų, kurie dar spėjo pamatyti ir patalpą, kurioje surenkamas erdvėlaivis (tiesa, į tą salę žvelgėme pro kelių sluoksnių storio stiklą). Mat tokia galimybė nuo šių metų rugsėjo vidurio jau panaikinta.
Nuotraukose astronautų buitis: autobusiukas, kuriuo vykdavo į starto aikštelę, lova, augalų laboratorija, tualetas erdvėlaivyje.

Gidas pasakojo, kad viename erdvėlaivyje yra panaudojama daugybė moderniausių technikos išradimų, net 2 milijonai įvairiausių sujungimo mazgų.

Legendinėje salėje, kurioje tebestovi visi pultai pulteliai ir iš kur buvo sekamas erdvėlaivio „Apollo 11“ skrydis į Mėnulį, matėme dokumentinį filmą apie Neilo Armstrongo, Buzzo Edvino Aldrino ir Michaelio Kollinso kelionę į Mėnulį ir išsilaipinimą jame.
Tą laimingąją 1969 metų liepos 20 –ąją Mėnulyje, tiesa, vaikštinėjo tik pirmieji du, o trečiasis liko erdvėlaivyje laukti grįžtančių draugų. Tai buvo nepaprastos valandos ir minutės, kai sprendėsi ne tik astronautų gyvybės ar mirties, bet ir pirmojo žmonijos bandymo nužengti į Mėnulį sėkmės klausimas. Labai tiksliai vienu sakiniu šio žygio prasmę ir vertę nusakė komandos vadas Neilas Armstrongas, pirmasis žengęs ant Mėnulio paviršiaus: “Tai mažas žingsnelis žmogui, bet didelis šuolis žmonijai”. Abu su Buzzu Aldrinu vaikščiojo po Mėnulį aplink erdvėlaivį, tyrinėjo nusileidimo vietą, fotografavo, rinko uolienų ir grunto pavyzdžius, išdėstė mokslinius prietaisus. Kad galėtų paimti didesnį kiekį uolienų, paliko ant Mėnulio “žemės” dalį savo daiktų. Jie taip pat įsmeigė JAV vėliavą ir plokštelę su užrašu: „Čia žmonės iš Žemės planetos pirmą kartą žengė ant Mėnulio. Atėjome su taika visos žmonijos vardu“. Gremėzdiškus skafandrus vilkintys astronautai judėjo tarsi šokdami, nes Mėnulyje trauka yra šešis kartus silpnesnė negu Žemėje.

Žemės palydovo paviršiuje iš viso praleidęs 21 val. 36 min. aparatas „Eagle“ (“Erelis”) su astronautais pakilo ir susijungė su aplink Mėnulį skriejusiu komandiniu moduliu, kuriame buvo likęs Michaelas Collinsas. Astronautai grįžo į Žemę liepos 24 dieną ir baigė istorinę „Apollo 11“ misiją, kuri buvo N.Armstrongo antrasis ir paskutinis skrydis į kosmosą.

Visi trys astronautai amžiams įėjo į istoriją. Vis dėlto labiausiai norėčiau išskirti Neilą Armstrongą, kuris man pasirodė pati įdomiausia ir kilniausia asmenybė.

Pirmasis Mėnulyje išsilaipinęs žmogus, tapęs pasauline garsenybe, buvo santūrus ir kuklus, labai vengė atsidurti dėmesio centre. Viename iš nedaugelio interviu, duotų televizijai, jis pabrėžė, jog nesijaučia nusipelnęs jam rodomo dėmesio. „Nebuvau išrinktas būti pirmasis – tiesiog buvau išrinktas vadovauti tam skrydžiui. Šis vaidmuo man atiteko atsitiktinai”, – aiškino didvyris ir pridūrė, jog sėkmingas skrydis yra šimtų tūkstančių amerikiečių pasiaukojamo darbo rezultatas, todėl visą šlovę savintis tik trims astronautams būtų paprasčiausiai negarbinga.
Iš tiesų, pasiruošimas skrydžiui į Mėnulį vyko ištisus aštuonerius metus, prasidėjęs dar Džono Kenedžio prezidentavimo metu, kai jis, matydamas, kad Jungtinių Valstijų astronautika atsilieka nuo Sovietų Sąjungos, paskelbė tikslą kuo greičiau išlaipinti žmogų Mėnulyje. Visa „Apollo“ programa kainavo 24 milijardus dolerių (dabartinėmis kainomis tai būtų 1 trilijonas) ir kelis metus iš eilės surydavo po penkis JAV federalinio biudžeto procentus. Daugybė žmonių dirbo neskaičiuodami darbo valandų taip intensyviai, kad ne vienas dėl patirtos įtampos pasiligojo ar net atsisveikino su gyvybe. Vien privačiame sektoriuje apie pusę milijono darbuotojų kūrė erdvėlaivių detales, raketų variklius ir kompiuterius. Jie aukodavo savo atostogas ir išeigines dienas, dirbo viršvalandžius nemokamai tam, kad programa būtų įvykdyta.
Viename straipsnyje skaičiau, kaip Nju Džersyje, „Grumman“ gamykloje buvo kuriamas aparatas “Eagle”. Darbas būdavo baigiamas 17 valandą. Visi darbuotojai išeidavo pro pagrindinį įėjimą, bet apsisukę vėl grįždavo į savo vietas ir dirbdavo iki vidurnakčio. „International Latex Corporation“ darbuotojai kūrė skafandrus ir taip pat dirbo kaip apsėsti. Vyriausioji kompanijos siuvėja Eleonora Foraker vėliau žurnalistams pasakojo, kad jie trejus metus iš eilės dirbdavo po 80 valandų per savaitę be jokių išeiginių dienų. Per tą laiką ji du kartus patyrė nervinį išsekimą. „Aš išeidavau į gamyklą penktą ryto ir pareidavau namo septintą vakaro. Bet tai buvo tikrai verta daryti“, – sakė siuvėja.
Tad kas gi yra tie, kurie bandė ar bando tvirtinti, kad amerikiečių visuomenė neturi idealizmo, nesugeba susivienyti dėl didelės idėjos? Norėčiau pažvelgt jiems į akis ir paklaust, kokių tikslų siekia? O gal taip kalba vien iš juodo pavydo?..

Žavėdamasi Neilo Armstrongo ir jo bendražygių dvasiniu brandumu pagalvojau apie istorinius įvykius Lietuvoje 1991-ųjų sausį, kai didelė dalis mūsų tautos didvyriškai stojo ginti Parlamento ir televizijos bokšto, pasiryžę paaukoti (kai kurie ir paaukojo!) savo gyvybes… Tačiau į valdžią iškilusieji, o tiksliau – visos tautos ant kruvinų pečių į Olimpą išneštieji, vėliau nuopelnus prisiskyrė vien sau patiems ir atsipūtę leido (kai kurie ir patys tai darė) įvairios kilmės grobuonims begėdiškai plėšti nuo motinos Tėvynės kūno paskutinius drabužius… Sklypai, rentos, privilegijos, neskaidri privatizacija…

Kodėl pas mus taip mažai neilų armstrongų???…

Beje, siūlyčiau paskelbti ir tikrai auksinėmis raidėmis į istoriją įrašyti tuos Kovo 11 – osios Signatarus, kurie iš Lietuvos laisvės bylos nepasipelnė nieko materialaus.

Praėjus dvejiems metams po istorinės kelionės, 1971 metų rugpjūtį, N.Armstrongas pasitraukė iš NASA ir tapo paprastu aviacijos mokytoju. Šis sprendimas buvo stebinantis, juk nemažai astronautų padarė svaiginančias karjeras kitose srityse, pavyzdžiui, tapo įtakingais politikais. Tačiau N.Armstrongas manė, kad darbas nedideliame inžinerijos departamente Cincinačio universitete jam bus pats prasmingiausias…


Po visą Kennedy space centro teritoriją mus vežiojo ir labai daug visko pasakojo gidai, daugiausia gerokai pagyvenę žmonės, kaip supratau, ir anksčiau dirbę šiame centre, tik visai kitose pareigose. Beje, toji teritorija labai didelė, NASA centras įsikūręs tyrlaukiuose, aplink vienos pelkės. Gidas pabrėžė, kad kruopščiai tiriamas poveikis gamtinei aplinkai, tačiau nei augmenijai, nei gyvūnijai didelės žalos nepastebėta. O centro aplinką yra ypač pamėgę juodieji ereliai, kurie tarsi simbolizuoja amerikiečių astronautikos “erelių” skrydžius. Šie ereliai nuolat sklandė virš mūsų galvų, tačiau dėl plieskiančios saulės jų nufotografuoti danguje nepavyko, tad pristatau šiuos paukščius bepozuojančius NASA ekspozicijų pastato kieme.

Kennedy space centre ant specialiai supiltos aukštumėlės stovi įspūdingas juodo marmuro paminklas 24 žuvusiems JAV astronautams:

Pernai švenčiant pirmojo išsilaipinimo Mėnulyje 40 – ąsias metines visi trys astronautai Mėnulio pirmeiviai susitiko su prezidentu Baraku Obama. Jie išdėstė savo nuomonę, kad JAV šiuo metu turėtų koncentruotis į Marso tyrimus. B. Aldrinas prisiminė įkvėpimą, kurį jam anuomet sukėlė prezidentas John F. Kennedy. „Apollo 11” yra simbolis to, ką didi tauta ir didūs žmonės gali padaryti, kai turi stiprius ryžtingus lyderius su aiškia vizija ir kai dirbama sunkiai, bet visiems drauge,“ – kalbėjo astronautas.
Nors Amerika yra numačiusi tolesnę kosmoso tyrinėjimų programą „Constellation“, šiuo metu trypčiojama vietoje dėl NASA veiklos finansavimo problemų. Juk net ir turtingąją Ameriką supurtė krizė. Dabartinis prezidentas, atrodo, labiau linkęs pirma pasirūpinti savo šalies piliečių gerove, o naujosios programos įgyvendinimą šiek tiek atidėti.

***

Apsilankėme nuostabaus grožio Vizcaya dvare, esančiame čia pat Majamyje, Coconut Grove rajone.
Tai James Deeringo (gim.1859 m.), vieno iš stambiausių ano meto Amerikos pramonininkų (užsiėmė žemės ūkio technikos kūrimu, kartu su broliais pagamino ir išplatino JAV pirmąjį kombainą, Deering kompanijos gaminių dėka daugelyje valstijų žemės ūkis tapo daug efektyvesnis) ir garsaus senienų kolekcininko, palikimas.
Statyti Majamyje savo žiemos rezidenciją jis pradėjo 1910 m., sumanęs rūmuose ir aplinkoje atspindėti įvairiausių epochų europinį interjero bei sodų stilių. Labiausiai buvo įkvėptas Renesanso epochos dvasios, todėl šis stilius yra vyraujantis. Interjere kai kur panaudotos ir Japonijos bei Kinijos stiliaus detalės, puošybos elementai, porceliano vazos, buities įrankiai. Soduose daug skulptūrų pagal senovės graikų, graikų-romėnų ir italų renesanso tradicijas. Sodai suprojektuoti klasikiniu italų ir prancūzų stiliumi, atsižvelgiant į subtropinio klimato augmenijos galimybes, visur naudojamas tik vietinis koralų akmuo. Vilos šeimininkas norėjo parodyti, jog egzotiškame vietinės aplinkos ir vešlios augmenijos kontekste europietiškasis stilius „suskamba“ itin romantiškai.


James Deering buvo labai apsišvietęs žmogus, nepriekaištingų manierų, pasižymėjo savitu humoro jausmu. Jis bendravo su daugeliu to meto įžymiausių dailininkų ir architektų tiek Amerikoje, tiek Europoje (jo tėvai į JAV atsikėlė iš Prancūzijos, todėl ryšiai su Europa tebebuvo nenutrūkę).

Nors buvo labai uždaro būdo žmogus, tačiau pabaigus viso komplekso statybą, 1923 m. jis atidarė sodus visuomenei, nustatęs lankymosi dieną – sekmadienį. Pasakojama, kad J. Deeringas mėgdavo stebėti iš savo balkono lankytojus, domėjosi jų atsiliepimais, bet labai kuklindavosi, jei kas imdavo jį liaupsinti dėl tokio svetingumo. Kadangi buvo nevedęs, tikėjosi, kad po jo mirties šį dvarą toliau prižiūrės ir puoselės jo sūnėnai ir dukterėčios. Kad pripratintų juos lankytis Vizcaya dvare, įrengė teniso kortus, boulingo ir biliardo kambarius, romėniškojo stiliaus baseiną ir daugelį kitų pramogų.

James Deering, ilgą laiką sirgęs lėtine kraujo liga, mirė 1925 m. rugsėjį laive, pakeliui iš Paryžiaus į JAV. Pagal jo testamentą daugelis labai vertingų meno kūrinių buvo atiduota filantropiniais tikslais Wesley ligoninei, įkurtai dar jo tėvo, Čikagoje, Slaugytojų asociacijai, vaikų ligoninei Čikagoje ir Čikagos meno institutui. Vizcaya dvaras atiteko jo broliui Karoliui, o šiam mirus – jo dukterims, kurios, šią vietovę labai nusiaubus keliems uraganams, aplinkinę žemę ėmė pardavinėti sklypais, o pačius rūmus ir sodus 1955 m. mažesne nei rinkos kaina pardavė Majamio municipalitetui su sąlyga, kad čia bus įkurtas muziejus, atviras visuomenei. Jos taip pat nemokamai atidavė ir visą rūmuose buvusį turtą – antikvarinius originalius paveikslus, baldus, indus, buities įrankius ir kita.


Aš vis dar Amerikoje, bet viešnagė eina į pabaigą. Dabar, spalio pradžioje, kai oras jau šiek tiek atvėso, dieną tik 25 – 30 laipsniai šilumos, jaučiuosi kaip tikrame rojuje, nežinau, ar dar gali būti kur nors geriau?

Atvirai pasakysiu: niekada niekur nepatyriau tokios nuolatinės laimės būsenos, kaip buvodama čia. Suprantama, ilsėjausi, veikiau tik tai, kas patinka. Bet, manau, ne tik dėl to. Būnant po “Amerikos saule” pabunda entuziazmas kuo daugiau visko sužinoti, pamatyti, pažinti, gimsta naujų idėjų, norisi kurti, veikti…

Amerika, Amerika… Puiki šalis, žmonės čia jaučiasi saugūs, su džiaugsmu rytais keliasi ir eina į darbą, su džiaugsmu jį dirba ir su džiaugsmu grįžta namo. Savaitgaliais šeimomis, su vaikučiais, arba pagyvenusieji sutuoktiniai poromis keliauja, grožisi įvairiausiomis įdomybėmis, kurių čia apstu, vakarieniauja restoranuose ir visur, kur tik yra galimybė, kur skamba muzika, džiaugsmingai šoka. Amerikoje solidaus amžiaus senukai man dažnai atrodė jaunatviškesni už Lietuvos jaunimą…Susidariau įspūdį, kad daugelis žmonių, jei neištinka kokios nelaimės (ligos, nelaimingi atsitikimai ir pan.), čia yra pakankamai laimingi. Kaip jau esu pasakojusi, tai matyti ir iš to, kaip jie elgiasi vieni su kitais – ramūs, mandagūs, pagarbūs, paslaugūs, besišypsantys. Nelaimingi žmonės paprastai būna užsisklendę, paniurę, nepastebi ir nenori pastebėti kitų, pagiežingi ant viso pasaulio ir ant savęs.

Ne kartą mąsčiau, kodėl Amerika klesti, o Rusija ir į ją vis dar panaši Lietuva skursta? Buvau išmąsčiusi, kad tiesiog toks likimas – kaip kiekvienam žmogui, taip ir valstybėms… Bet šiomis dienomis priėjau prie kitos išvados: Rusija ir Lietuva vargsta ne tik dėl patirtų karų, marų, revoliucijų bei okupacijų ir jų padarinių, o Amerika klesti ne tik dėl to, kad “čia nebuvo karo”. Ne! Taip yra dėl visiškai skirtingo visuomenių mentaliteto.

Amerikiečiai – pozityvistai, optimistai, džiaugsmą gaudyte gaudo ir juo mėgaujasi, jie taip auklėjami iš kartos į kartą. Palyginkim su lietuviška – rusiška auklėjimo tradicija: šiukštu nesidžiauk, nesijuok, nebūk drąsus ir pasitikintis, nereikšk savo nuomonės, kitaip teks paskui verkti…

Pagarba žmogui Amerikoje – aukščiausias įstatymas, todėl čia nėra susikaupę tiek blogos auros ar biolauko (nesvarbu, kaip pavadinsim), kiek per šimtmečius susikaupė Rusijoj ir Lietuvoj, kur valdžia tyčiojasi iš žmonių, o ir tie žmonės neapkenčia vieni kitų ir patys savęs. Pastaruosius trejus metus dažnai teko buvoti Rusijoje ( apie tai artimiausiu metu papasakosiu šioje svetainėje), ten, kaip ir Lietuvoj, tarpsta negatyvizmas, nepagarba žmogui, jo gyvybei, orumui. Plėšrusis laukinis kapitalizmas, po to, kai buvo išgrobstytas ir prichvatizuotas valstybinis turtas, vienus pavertė vergais, kitus – nebežinančiais kaip beišsidirbinėti ponais. Bendras “naujųjų” lietuvių ir rusų bruožas – demonstruoti savo prabangą ir perteklių skurstančios visuomenės akivaizdoje.

Amerikoje kapitalizmas gyvuoja jau seniai, bet jis stipriai pažabotas įstatymais, amerikiečiai (nekalbu apie išimtis, nes jos tik patvirtina taisyklę) gerbia juos ir jų laikosi. Lietuvoje ir Rusijoje – vienaip įstatymai taikomi silpniesiems, kitaip – galingiesiems. Kaip teisingai rašė Alvydas Medalinskas Delfi svetainėje, tarpsta “gyvulių ūkis”, kur tarsi visi lygūs, bet iš tikrųjų kai kurie – “lygesni”…

Amerika klesti ir klestės, nes čia žmogui gyventi gera. Jeigu truputį ištižę ir nutukę senbuviai kažko ir nebepajėgs, su džiaugsmu tą darbą padarys į šią šalį noriai imigruojantis gabiausias jaunimas iš viso pasaulio (mano sūnus, laimėjęs loterijoje Žaliąją kortelę, čia taip pat atvyko kaip laukiamas kompiuterinių technologijų specialistas).
Taigi belieka tarti: tegul Dievas saugo Ameriką, kad ir kitoms šalims būtų į ką lygiuotis.

P.S. Atsisveikinu su Amerika ir amerikiečiais, grįžtu namo ir toliau rašysiu apie tai, ką patyriau, darbuodamasi valstybinėje diplomatinėje tarnyboje, kuri kontroliuoja Rusijos piliečių tranzitą per Lietuvą keleiviniais traukiniais. Ne kartą vėl lyginsiu amerikiečius, lietuvius, rusus… Iki pasimatymo, nuostabioji Amerika!