VIII dalis
Rusų jaunimas visoks, kaip ir Lietuvoje. Kaliningrade vakarais matydavau daug girtų ir narkotikais apsisvaiginusių jaunuolių. Kai eidavau pirktis maisto vakarienei, jie stoviniuodavo ant didžiulio prekybos centro „Viktorija“ laiptų, kumščiuodamiesi, krizendami, kažką tarpusavy besiaiškindami. Kartais šalia jų nuolankiai stypčiodavo ir dailios mergaičiukės maksimaliai minimaliais sijonėliais.
Tačiau traukinyje sutikdavau puikaus rusų jaunimo. Daugiausiai tokių jaunų žmonių užplūsdavo traukinį rugsėjo 1 – osios išvakarėse. Jie vykdavo į Sankt Peterburgo, Smolensko, Maskvos ir kitus šalies universitetus. Kartą šnektelėjau su inteligentišku jaunuoliu, kuris pasisakė esąs Smolensko medicinos universiteto studentas. Mandagus, santūrus, kultūringas – tokį įspūdį paliko tas jaunas žmogus, besiruošiantis tapti aukštos kvalifikacijos chirurgu. Beje, jis neslėpė, jog visą save dabar investuodamas į nelengvas studijas, norės vėliau ir padoraus atlygio, nes svajoja sukurti darnią šeimą ir auginti ne mažiau kaip tris vaikus. Jei savo šalyje šios svajonės nepasiseks įgyvendinti, emigruos. Vaikinas puikiai žino, kad išsivysčiusiose šalyse, tiek JAV, tiek Vakarų Europoje, tokių specialistų poreikis didelis ir jų darbas yra gerai atlyginamas. Tiesa, jis pabrėžė nedegantis noru išvažiuoti iš savo šalies, nes čia jo tėvai, draugai, giminės. Tačiau paklaustas, kas vis dėlto svarbiau – Tėvynė ar sotus gyvenimas, jis atsakė taip: „Mano tėvynė – tai mano esama ir būsima šeima sulig mano namų slenksčiu. Už jo – galingųjų užmačios ir jų politika, kurstanti naivius žmones vieną prieš kitą, kišanti juos į tankus ar po tankais. Nes taip naudinga šio pasaulio galingiesiems. „Ja nie chočiu yčiastvovatj v etoj igrie (Aš nenoriu dalyvauti šiame žaidime)“, – replikavo pašnekovas. O kaip su anglų kalba? Puikiai, jau dabar didžiąją dalį mokslinės literatūros jis skaitąs angliškai. Beje, traukinyje aukštuosius mokslus „kremtantį“ jaunimą galėjai išsyk atpažinti, nes neleisdavo laiko veltui: rankose knyga arba ausinukai ausyse – užsienio kalbos tobulinimas.
Sykį tranzitinę vizą įteikiau ypatingai orios ir sykiu labai kuklios laikysenos jaunuoliui. Jo ir išvaizda buvo ypatinga – didelės spindinčios rudos akys, kiaurai veriantis mąslus žvilgsnis, tamsiaplaukis, labai dailių, subtilių veido bruožų. Po švarku ant juodų marškinių pastebėjau sidabrinę grandinėlę ir kryželį. Supratau, kad kryželis ne dėl mados. Paaiškėjo, kad būsimasis katalikų kunigas, neseniai baigęs kunigų seminariją Lenkijoje ir dabar tęsiantis teologijos mokslus Sankt Peterburge. Jo mama – lietuvė, vardu Vida. Kilęs iš Įsručio (dabar – Černiachovskas). Vaikinas šiek tiek bandė kalbėtis su manimi lietuviškai, sakėsi suprantąs daugiau nei galįs pats pasakyti. Kiti drauge su juo važiavusieji keleiviai rusai susidomėję klausėsi mūsų trumpo, bet nuoširdaus pokalbio.
Atkreipiau dėmesį, kad rusų jaunimas tai, jog Lietuva – nepriklausoma valstybė ir Europos Sąjungos narė, priima labai natūraliai ir su vos juntamu pavydu – juk esame laisvi keliauti po Europą, mums nebereikia vizų. Vyresniosios kartos atstovai dažnai pavirkaudavo, kodėl atsitvėrė Lietuva sienomis, ir kam to reikėjo, juk gyvenome draugiškai, argi jau tie rusai buvo tokie blogi lietuviams? Visad šypsodamasi atsakydavau, kad rusai lietuviams, kaip žmonės, labai patinka už nuoširdumą ir draugiškumą, tačiau atsiskyrėme, nes nekentėme komunistinės santvarkos, kuri ir pačius rusus žiauriai kankino ir naikino. Kai kurie atsidusdavo ir tardavo: „Čtož padielajieš, možet ir chorošo sdielali, čto udrali (ką padarysi, gal ir gerai padarėte, kad pasprukote)“.
Apie degradavusius jaunus žmones, gyvenančius šalies užkampiuose, giliose provincijose, mačiau per Rusijos TV keletą kraupokų istorijų. Vienoje pasakojo, kaip keli bernai, susirinkę vieno iš jų motinos bute, girtuokliavo, paskui pasikvietė kaimynystėje gyvenusią merginą, tada linksmybės dar labiau įsiplieskė… Paskui visi tą merginą išprievartavo, pasmaugė, sukapojo į gabalus, išvirė ir… suvalgė. Laidoje rodė senutę motiną, kurios bute visa tai įvyko. Ji tuo metu buvo išvykusi aplankyti savo sesers į kitą miestą. Senutė raudojo prieš televizijos kameras negalėdama patikėti, kad tai tiesa. Vienas iš tos kanibališkos orgijos iniciatorių prisipažino, kad nuo vaikystės mėgęs žiūrėti smurto ir siaubo filmus, kad mėgstamiausias iš jų – „Avinėlių tylėjimas“ ir kad jis jau seniai save tapatina su to filmo herojumi Leksteriu.
VII dalis
Šiek tiek papasakojau apie rusų moteris, vyrus, o dabar – apie vaikus.
Rusų vaikai savo guvumu ir drąsa bendrauti panašesni į amerikiečių vaikus nei į lietuvius. Tačiau nei rusiukas, nei lietuviukas neprilygsta amerikoniukui tvirtu pasitikėjimu savimi ir ypatingu savojo orumo pojūčiu, koks aiškiai pastebimas mažo žmogučio anapus Atlanto laikysenoje ir elgesyje. Kai rusas vaikas tave kalbina, jis nori tavo dėmesio, kai amerikietis – supranti, kad tai jis tave apdovanoja dėmesiu. Amerikiečiai vaikai yra labai mandagūs, rusų vaikai – mandagūs. Rusų vaikai, kaip ir jų tėvai, paprasti rusai (dažnai kartoju „paprasti rusai“, nes tik su tokiais ir teko bendrauti, mat Rusijos oligarchai traukiniais nevažinėja, nebent ypatingais atvejais), yra betarpiški ir draugiški, patiklūs ir šnekūs. Būdavo, einu kupe vagono koridoriumi, žiūrėk, kuris nors mažylis, jau matęs anksčiau mane praeinant, užtveria rankutėmis kelią ir juokdamasis sako: „A vot i opiatj vstrietilisj (štai ir vėl susitikome)“.
Pastebėjau, jog rusai, ypač vidutiniojo socialinio sluoksnio atstovai, labai didelį dėmesį skiria vaikų lavinimui. Ypatingai seneliai. Kiekviena proga papasakos apie savo vaikaičių pasiekimus, laimėjimus olimpiadose, tarptautiniuose konkursuose ir t.t.
Kartą gretimoje kupe, kurios durys nuolat buvo atvertos, važiavo senelis, močiutė ir jų vaikaitis – tipiškas mažas „profesorius“ su akinukais, kurių stiklai pagal storį, rodos, geriau būtų tikę žiūronams… Visą kelią seneliai drauge su berniuku vis kažką veikė – žaidė šachmatais, varžėsi, kuris daugiau eilėraščių pasakys, minė mįsles, aiškinosi visų pasaulio valstybių sostines, paskui kalbėjosi angliškai ir prancūziškai, suprantama, pagal vaiko galimybes. Ir jau visai į kelionės pabaigą pasibeldė į mano tarnybinio kupe duris (jau artėjom prie Maskvos ir man buvo poilsio laikas) su prašymu pasikalbėti su jų anūkėliu… lietuviškai. Pasirodo, Jurijus Michailovičius (pralinksmino, kai mažąjį poliglotą pristatė ne tik vardu, bet ir tėvavardžiu) lanko vieną iš Kaliningrado mokyklų, kurioje, kaip papildoma užsienio kalba, dėstoma ir lietuvių. Manęs ši žinia nenustebino, nes jau buvau įpratusi, kai Kaliningrado viešbutyje, kuriame kartais tekdavo pernakvoti, prisistatydavo kambarinės su savo vaikų mokykliniais sąsiuviniais, o traukinyje – palydovės ir traukinių viršininkai, prašydami paaiškinti mūsų gramatikos plonybes, mat jų vaikai mokyklose mokosi lietuvių kalbos. Kodėl? Atsakymas būdavo paprastas: „My viedj sosiedi (Mes juk kaimynai)“.
Per rudens ir pavasario atostogas Kaliningrado srities moksleiviai traukiniais (tam prikabinama begalė papildomų vagonų) keliauja į ekskursijas plačiojon Rusijon. Ši programa vadinasi, berods, „Vieningoji Rusija“. Ekskursijų metu moksleiviai visą savaitę valstybės lėšomis apgyvendinami, maitinami ir vežiojami susipažinti su Maskvos, Sankt Peterburgo kultūros ir istorijos įžymybėmis, aplanko senosios Rusios miestus. Visa tai tam, kad Kaliningrado jaunuomenė perdaug „neatplyštų“ nuo savo didžiosios tėvynės.
Kartais „kaliningradukai“ į plačiąją tėvynę vežami ir stovyklauti. Sykį vasarą grįžtant iš Sankt Peterburgo į mano tarnybinį kupe atėjo trys paaugliai ir labai nedrąsiai paprašė išrašyti jiems tranzitines vizas (STGD). Tas jų baugštumas pasirodė man šiek tiek įtartinas. Paklausinėjau, iš kur jie vyksta, kodėl neturi atgalinei kelionei į Kaliningradą STGD, juk vykstant į priekį šis dokumentas jiems buvo įteiktas. Paaugliai išsigandę išklojo viską: jie pabėgo iš sporto stovyklos, o šie dokumentai liko pas vadovus. Kadangi vaikinų pavardės buvo keleivių sąrašuose, jie turėjo teisę gauti STGD, tad išrašiau ir dar paklausinėjau, kodėl nepatiko toje stovykloje. Vaikinai papasakojo, kad juos apgyvendino kažkokiuose nešvariuose „kazarmuose“, aplink pilna uodų ir moskitų, kurie būtų suėdę negyvai, vadovai su jais elgėsi šiurkščiai, valgyti duodavo taip menkai ir prastai, kad nuolat sukdavę vidurius, ir pan. Jie sakė nesitikėję tokios „nekultūros“, todėl maištavę ir protestavę, tačiau nieko nepasiekę, todėl nutarę pasprukti. Gavę STGD, vaikinukai pasijuto tokie laimingi, kad nežinojo kaip man ir bedėkoti. Pavakary vagone restorane pamatę mane su kolegomis bepietaujančią, nupirko šokoladą ir padėjo mums ant stalo sakydami, jog nori atsidėkoti. Bandžiau atsisakyti, bet jie jau buvo dingę. Juokdamiesi su kolegomis „kyšį“ suvalgėm gerdami kavą.
Rusijos vaikai, kaip ir jų tėvai, savo šalyje patiria visko – šilto ir šalto. Kai pradėjau važinėtis į Sankt Peterburgą, buvau nustebinta, kad čia tiek daug skelbimų apie dingusius be žinios vaikus, daugiausiai 10 – 14 metų berniukus. Kas juos pagrobė, kodėl? Kodėl jų ieško tik patys artimieji, klijuodami rankų darbo skelbimus ant namų sienų, o ne teisėtvarkos pareigūnai? Daug kas paaiškėjo bežiūrint Peterburge televizijos laidas. Kur pražūna vaikai? Iš galimų versijų dvi baisiausios – juos grobia iškrypėliai ir tie, kurie pelnosi iš organų donorystės. Mačiau laidą, kurioje buvo pasakojama šiurpi istorija apie vienos ligoninės medikų grupelę, įsimiklinusią išpjauti į jų rankas papuolusiems paaugliams ir jaunuoliams po vieną inkstą… Suskaudo jaunam žmogui šoną ( ypač jei tai įvyko naktį), atvežė „greitukė“ į priimamąjį, o ten komanda jau laukia. Artimiesiems pasako, jog jų vaikui – ūmus inkstų nepakankamumas ir reikia kuo skubiau amputuoti vieną inkstą. Tėvai sutinka, svarbu, kad tik būtų išgelbėta vaiko gyvybė. Taip komanda „gelbėjo gyvybes“ vieną po kitos, kol neužsirovė ant vienos protingos moters. Ji, beje, pati buvo medikė, pareikalavo parodyti tyrimus, norėdama įsitikinti, ar tikrai inkstų nepakankamumas. Tos drąsios moters dėka ir buvo atskleistas nusikaltimas.
Kitoje laidoje buvo pasakojama apie staiga mirusį septynerių metų berniuką. Jį paskiepijo (beje, privačioje klinikoje) nuo kažkokios ligos ir po keliolikos valandų vaikui sustojo širdis. Tėvai padavė į teismą. Paaiškėjo, kad klinikos direktorius, norėdamas gerai pasipelnyti, paleido į apyvartą skiepus, kuriuos jam įpiršo viena užsienio farmacijos kompanija, tie skiepai dar buvę kliniškai neišbandyti, taigi nelicencijuoti, ir mažieji pacientai tapo bandomaisiais triušiais…
VI DALIS
Rusijoje nuo amžių amžinųjų labiausiai žeminamas ir žalojamas dvasiškai buvo vyras. Senosios Rusios užkariautojas Čingischanas ir žiaurumu garsėjusi jo kariauna žagino moteris ir vyrus ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Jei moterims jų skriaudos per daugelį metų šiek tiek pasimiršdavo (galbūt turėjo įtakos, kad jos vis dėlto augino ir mylėjo savo dabar jau siauraakius, nors ir smurte užsimezgusius, vaikučius), tai vyrų pasąmonės kloduose patirtas pažeminimas taip giliai nusėsdavo, kad jie ir šiandien krūpčioja paranojiškai tikėdami, jog visi nori juos užpulti ir pažeminti. Todėl dažnai išvysto „gynybą puolimu“ net ten, kur niekas nė minties neturi juos kaip nors užkabinti…
Skaičiau kartą istorijos chrestomatijose, kaip išradingai Didysis chanas tyčiodavosi iš užkariautųjų žemių kunigaikščių. Viename aprašyme pasakojama, kad visi kunigaikščiai ir kunigaikštukai vienu metu turėdavo chanui suvežti duoklę brangiaisiais kailiais, maistu, brangakmeniais ir auksiniais pinigais. Visų mažųjų kunigaikštukų akivaizdoje Maskvos didysis kunigaikštis tam tikrą nuotolį iki chano sosto privalėjo rėplioti keturpėsčias arba šliaužte šliaužti, įsikandęs brangenybių maišelį į dantis, ir pasiekęs tikslą nuolankiai padėti prie jo didenybės kojų. Suprantama, jog viešai patyręs tokį pažeminimą maskvėnas valdovas nesitverdavo savo kailyje, kol to paties nepadarydavo jam pavaldžių mažesniųjų kunigaikštukų atžvilgiu. Tada jau šie turėdavo įsikandę į dantis brangenybių maišelius tįsti iki jo sosto. Taip rusiškajame mentalitete, ypač vyriškojoje elgesio tradicijoje, įsišaknijo ne pagarba žmogui (vien dėl to, kad jis žmogus), bet pagarba „aukščiau stovinčiajam“ ir niekinimas mažesniųjų ir silpnesniųjų. Ši Čingischano laikus siekianti požiūrio į žmogų tradicija klestėjo carų valdymo epochoj ir ypač sustiprėjo bolševikų revoliucijos ir porevoliuciniu laikotarpiu, nes buvo gausiai „tręšiama“ represijomis ir krauju. O nesenų laikų „brandusis socializmas“ draugiškoje sovietinių respublikų šeimoje išsėjo šią mentalinę tradiciją net ir tuose Sąjungos pakraščiuose, kuriems tokia neapykanta žmogaus žmogui istoriškai nebuvo būdinga. Gaji toji tradicija, ji tebegyvuoja, deja, jau trečias dešimtmetis ir mūsų nepriklausomoj Lietuvoj… Liūdniausia, kad tendencija ne link sunykimo, o link dar didesnio suvešėjimo. Pabandykite, pilieti, „iš gatvės“ patekti pas savo išrinktuosius į Seimą arba į kokią nors ministeriją. Nepateksite. Pabandykite parašyti politikui laišką. Iš reto sulauksite atsakymo. O pabandykite, dirbdamas kukliu valstybės tarnautoju, patekti pas savo institucijos aukščiausios pakopos vadovą, į jus pažiūrės kaip į nukritusį iš Mėnulio, įspės, jog nesilaikote subordinacijos principo, ir būsite pavytas šalin kaip sulytas šunelis.
Tačiau grįžkime prie mūsų kaimynų rusų. Ruso vyro pasąmonėj giliai nusėdusi ir žmogžudystės nuodėmė, kuri jam taip pat iš kartos į kartą neleidžia ramiai miegoti. Juk po to, kai rusus žudė ir gyvus ant kuolų sodino Čingischanas, atmieštas šio nukariautojo krauju ir tapęs labai neramus rusiškasis kraujas vis skatino vyrus žudyti ir žudyti toliau – geriausia kaimynus, o jei šių tuo momentu neišeina, tai ir savus – rusus. Nerasime kitos pasaulyje valstybės, kurios viduje tos pačios nacijos žmonės būtų tiek galabiję vieni kitus – dešimtimis milijonų. Jei manęs kas paklaustų apie rusus, kokia tai tauta, atsakyčiau – tai didžiausių žmogžudžių ir didžiausių kankinių tauta. Ir pridurčiau, jog, mano nuomone, kankinių joje yra nesulyginamai daugiau nei žmogžudžių.
Žmogžudiško mentaliteto vyrai darbuojasi jėgos struktūrose. Po „praktikos“ lokaliniuose karuose (Čečėnija, Gruzija), vyrukai eina dirbti dažniausiai į miliciją. Pakliūti į nagus Rusijos milicininkui nelinkėčiau net savo priešui. Kartą Kaliningrado TV rodė istoriją apie tai, kaip armėnų kraujo turintis vyriškis vidury baltos dienos trumpam išbėgo iš savo penkiaaukščio daugiabučio namo į kieme esantį kioską nusipirkti cigarečių. Ir atsitik man taip, kad tas kioskas ką tik buvo apiplėštas, o atvykusi milicija dairėsi, kas tai galėjo padaryti. Čiupo tą armėniško kraujo vyruką ir nusivežę į nuovadą tol talžė, reikalaudami „prisipažinimo“, kol užmušė. Atsitokėję, ką padarė, nuvežė už miesto į kažkokį prišiukšlintą krūmyną, apipylė (vėliau ekspertai nustatė, jog dar gyvą) benzinu, padegė ir išvyko… tęsti tarnybos. Kaip aiškino laidoje nuovados viršininkas, tie milicininkai tądien, kaip paaiškėjo, savo pareigas atlikinėjo būdami girtutėliai, o šiaip buvę tylūs, ramūs, pilki, niekuo – nei geru, nei blogu – nepasižymėję, niekada niekuo neužkliuvę pareigūnai. Visi trys turėjo leitenanto laipsnius.
Mūsų „štabiniame“ vagone taip pat visada vykdavo du milicininkai. Jie privalėjo užtikrinti traukinyje viešąją tvarką. Kai kurie buvo visai kultūringi vyrai, tačiau tokių buvo mažuma. Daugelis vos įsėdę į traukinį visas savo pareigas pamiršdavo ir gerdavo be paliovos visos kelionės metu iki pat Maskvos ar Sankt Peterburgo. Ten truputį prasiblaivę, grįždami į Kaliningradą gerdavo vėl… Gerai „įmetę“, kartais dėl pramogos išsiruošdavo į žygį per vagonus „daryt tvarkos“, t.y. ieškoti tokių pat girtų, kaip jie, tačiau „žemesnių“ , t.y. eilinių piliečių. Kolegė juokėsi girdėjusi, kaip kartą rytmetį vienas pasakojo kitam: „Na, ir kvailė toji palydovė Nastia iš dvylikto vagono, kviečia vidurnaktį mane, esą ten girtas triukšmauja. Aš nueinu, o tas triukšmadarys – blaivesnis už mane…“ Rusai moka pajuokauti ir pasišaipyti iš savęs, tačiau iš tikrųjų man teko matyti vaizdų, kai juokas tikrai neėmė. Atsitempdavo tie milicininkai kokį kauštelėjusį vyrioką iš n – tojo vagono, pasodindavo tambūre ant grindų, abi jo rankas užlaužę virš galvos prirakindavo prie durų rankenos ir talžydavo, ir spardydavo, oi, kaip smagindavosi pareigūnai! Čia turiu atvirai pasakyti, kad kartais į tokį pasilinksminimą įsitraukdavo ir … mūsų kolegos specialieji kurjeriai, iš tų pačių jau mano minėtųjų „erelių“.
Auka maldaudavo paleisti, prašydavosi į tualetą, tačiau pasigailėjimo nesulaukdavo. Po kurio laiko baudėjai sukruvintą, sušalusį ir apsišlapinusį pažeidėją išmesdavo iš traukinio kokioje nors kaimiškoje stotelėje ir sulįsdavo į savo kupe laistyti šio „žygdarbio“. Be abejo, pasikviesdavo į kompaniją ir draugiškuosius mūsų speckurjerius. Ne vieną iš jų dėl tokios netinkamos draugystės įspėjau, suprantama, užsitraukdama didelę nemalonę ir antipatiją.
Kartą vienas kolega speckurjeris talkino tvatinant Baltarusijos pilietį. Girdėjau, kaip šis rėkė, jog skųsis, tikrai skųsis, į pačią Maskvą, į patį Kremlių. „Tvarkdariai“ tik juokėsi iš jo, sakydami: „Ei tu, baltarusi, ar žinai, kad baltarusis – tai ne tautybė, o diagnozė“…
Nemėgau skųsti savo kolegų vadovybei, geriau į akis jiems pasakydavau pastabų ir sudrausmindavau, tačiau po šio įvykio, grįžusi iš reiso į ministeriją, surašiau tarnybinį pranešimą Konsulinio departamento direktoriui. Kai nunešiau į jo priimamąjį, direktoriaus kabinetas buvo užrakintas, sekretorės taip pat neradau, tad palikau baltame voke ant stalo, tikėjausi, kad pateks į direktoriaus rankas. Laukti negalėjau, nes mano tėvas gulėjo mirties patale ( po kelių parų ir mirė), išskubėjau namo. Po mėnesio sužinojau, kad muštynių dalyvis „erelis“ ne tik negavo jokios nuobaudos, bet dar ir buvo iš speckurjerių paaukštintas į diplomatus. Tuo tarpu rusų milicininkai dėl šio įvykio buvo išmesti iš darbo ir nuo to laiko visų milicininkų „tvarkdariškos“ orgijos liovėsi. Liovėsi ir jų girtuoklystės. Apskritai jų kontingentas buvo beveik 100 proc. atnaujintas. Traukinio viršininkas papasakojo, jog tas pritvatintas baltarusis, pasirodo, buvo ne šiaip paprastas žmogelis, o aukšto rango atsargos kariškis, taigi “nepėsčias“, ir iš tikrųjų netylėjo, pasiekė savo skundais Rusijos valdžią, ši vis dėlto padarė tvarką. Beje, traukinio viršininkas taip pat sakė, jog notą turėjo gauti ir mūsų ministerijos vadovybė…
Taigi po to įvykio praradau norą dalintis informacija apie traukinyje vykstančias negeroves su savo tiesiogine valdžia – skyriaus vedėju ir departamento direktoriumi. Ką galiu žinoti, kokios sąsajos sieja juos su kai kuriais mano kolegomis „ereliais“… Netiesiogiai man buvo perduota: dar „šakosiuos“, suorganizuos apie mane bent tris tarnybinius pranešimus neva aš taisykles pažeidinėju „visokiems ten invalidams“ tranzitines vizas Minske išduodama, ir mano terminuota darbo sutartis bus „užterminuota“ visiems laikams. Jie buvo tikri pranašai ir aiškiaregiai, tie mano kolegos „ereliai“ – netrukus taip ir atsitiko.
Apie invalidus ir Minską dar pakalbėsime, o šio skyrelio pabaigai noriu pridurti, kad tas atnaujintas milicininkų kontingentas traukinyje mane tikrai džiugino. Atėjo jauni vyrukai – mandagūs, tvarkingi, gal ir įmesdavo kokią burnelę patyliukais vėlų vakarą užsidarę savo kupe, bet jau netriukšmaudavo ir bjauriais keiksmais nesireikšdavo, kaip jų pirmtakai. O vieną, berods, vardu Alioša, įsidėmėjau kaip itin šviesios sielos žmogų. Atkreipiau į jį dėmesį, nes vis padėdavo įlipti į traukinį senutėms ir mamoms su mažyliais, įkeldavo ir iškeldavo jų lagaminus. Kartą Alioša pasipasakojo, jog negalįs pakęsti milicijoje nekultūringo, šiurkštaus elgesio su žmonėmis, net jeigu tai ir pažeidėjai. Kitą kartą jis vėl pasipasakojo, jog manąs, kad daug svarbiau yra žmogų auklėti gražiuoju, o ne mušti ar kaip kitaip žiauriai bausti. Jis dar sakė, jog tuomet, kai darbe iškyla didelių sunkumų, einąs tartis pas savo dvasiškąjį tėvelį į cerkvę ir visada gaunąs gerų patarimų. Va, pagalvojau, šis jaunas milicininkas žada Rusijai gražią ateitį…
V DALIS
Trys europinės Rusijos miestai – Kaliningradas, Maskva ir Sankt Peterburgas labai skirtingi. Ir jų gyventojai skirtingi. Kaliningradiečiai – iš visų drąsiausi, daug laisvesni, nesibijo ir nuomonę išrėžti, mažiau susigūžę. Jie jau sugeba ir į tūkstantinius protesto mitingus susirinkti, tik centrinė šalies televizija, kaip ir visa kita žiniasklaida, apie tai nutyli.
Kartą eilutėje, belaukiančioje prie mano kupe, kol išduosiu tranzitines vizas, įsiplieskė audringa diskusija dėl valdžios ketinimų statyti atominę elektrinę Kaliningrado srityje. Diskutavo į Maskvą vykstantys kaliningradiečiai. Dirbau savo darbą, bet viena ausimi atidžiai klausiausi. Daugumos nuomone, atominės statyba – tai nauja grėsmė vietiniams gyventojams, nuolatinė baimė, kad gali pasikartoti antras Černobylis. Buvo balsų ir pritariančių, esą naudinga – kol statys, darbo vietų vietiniams darbininkams atsiras, gal bus geras uždarbis. Be to, juk ir kitose valstybėse tas atomines stato, tokia jau dabar atominių era…
Tačiau oponuojanti pusė, kuriai aktyviausiai atstovavo viena vidutinio amžiaus moteris (vėliau pasisakė esanti užsienio kalbų mokytoja), rėžė štai ką:“ Kitose valstybėse ir tvarka kitokia, o Rusijoje nėra vakarietiškos tvarkos, nei vakarietiško mąstymo, ir ilgai dar nebus, o gal ir visai nebus…“
Kaliningrado miestas – tipiškas Rusijos miestas, vokiškos architektūros likučių labai nedaug, vyrauja sovietmečio laikų blokinės penkiaaukštės „dėžutės“ apsilupinėjusiomis ir suskilusiomis sienomis, atsiknojusiais balkonais. Šaligatviai – išlaupytomis plytelėmis, duobėti, gatvės taip pat. Tačiau prekybos centrai – ne prastesni nei Lietuvoje, beveik visuose tokios pačios prekės, išskyrus nemenką baltarusiškų maisto produktų pasiūlą. Kainos – tokios pat, kaip Lietuvoje. Kartą pabandžiau nusipirkti sibirietiško kedrų aliejaus, tačiau nusivyliau – kedro skonis buvo vos juntamas, užtat saulėgrąžų – net labai… Tačiau Rusijoje labai geras vaistinėse parduodamas šaltalankių aliejus, jo visada nusipirkdavau sau ir šeimos nariams, puiki kosmetikos priemonė odai ir vitaminai regėjimui stiprinti.
Kartą mūsų konsulato vairuotojas pavežėjo į vieną miesto kvartalą parodyti, kaip „naujieji“ rusai gyvena. Va, žvelgiant į jų rūmus, kurie visi tame kvartale buvo tokios architektūros ir tokio dydžio kaip triskart (bet ne daugiau!) sumažinti Žiemos rūmai Peterburge, tai jau tikrai mums žandikauliai atvipo. Ką besakytume apie savuosius ponus naujalietuvius, bet tokių rūmų pas mus dar nestato. Vairuotojas papasakojo, kad juose išsijuosę dirba bent po dvi dešimtis tarnų, nors pats ponas su šeimyna arba nuolat keičiamomis meilužėmis atvyksta gal tik kartą per metus, mat šie rūmai – tai tik „vila v Pribaltike (vila Pabaltijyje)“…
„Siel, parazit, u truby gazoprovoda, vot vam i milijardier, vot vam i novoruskij (atsisėdo , parazitas, prie dujotiekio vamzdžio, ir štai jums milijardierius, štai jums „naujasis“ rusas“, – spjaudėsi mūsų gidas. Dar jis papasakojo, kokie beteisiai jaučiasi vargo prispausti žmonės. Neseniai Kaliningrado televizija rodė vyrą, kuriam automatas gamykloj nutraukė ranką, žmogui buvo pripažinta neįgalumo grupė. Po metų jam reikėjo pereiti komisiją iš naujo, pamatavo rankos strampą ir nustatė, kad pailgėjo trimis centimetrais, tuo pretekstu invalidumo grupę sumažino, mat, tuomet ir pašalpą nelaimėliui galės mažesnę mokėti…
Kaliningradą puošia neseniai atstatyta vokiška katedra, kurios sienoje įmūrytas karstas su Imanuelio Kanto palaikais. Ją vasaromis gausiai lanko vokiečių turistai. Katedroje veikia muziejus, yra puikūs vargonai, dažnai vyksta klasikinės muzikos koncertai.
Mieste taip pat veikia Krašto gamtos, istorijos ir meno muziejus, dažnai jame apsilankydavau, nes be nuolatinių ekspozicijų, vykdavo ir keičiamos parodos. Viena iš labiausiai įsiminusių – japoniško porceliano paroda. Šiame muziejuje, beje, linksmai nuteikė ir nuolatinė 1945 – 1965 m. mados ir buities ekspozicija, tokios niekur nesu mačiusi…
Miesto centrinėje aikštėje rusai neseniai pasistatė sau naują didelę cerkvę. Ši aikštė gražiai, europietiškai sutvarkyta, išklota dailiomis plytelėmis. Joje vyksta svarbiausi miesto renginiai, kalėdiniai „chorovodai“ ir pan. Kartą su kolege apsilankėme pamaldose. Jose buvo nemažai jaunų žmonių, šeimų su vaikais. Apskritai rusai, mano įspūdžiu, kokį susidariau keliaudama, atsikratę komunistinio buldozerinio ateizmo, jaučia Dievo ilgesį ir stengiasi atgaivinti savo religingumą. Praradusieji savo tradicinio tikėjimo pamatus, metasi į sektas, magiją, egzaltuotą ezoteriką. Tačiau nemaža dalis grįžta į tradicinę pravoslaviją, turtingesnieji savo lėšomis stato cerkves. Kai pradėjau važinėti į Maskvą, viename iš Pamaskvio miestelių, berods, Jarcevo, pastebėjau didelį šūkį: „Davajte, pastroim svoju cerkovj (Imkim ir pastatykim savo cerkvę)“. Po dvejų metų toji cerkvė jau spindėjo visu gražumu savo paauksuotais kupolais.
Kartą dokumentų atėjusi pagyvenusi moteris papasakojo, kaip vienuolynas prie Sankt Peterburgo tol laikė savo globoje jos beviltišką narkomaną sūnų, kol tas visai pasveiko. Tačiau grįžusį į Kaliningradą, apstojo senieji „draugai“, ir vyrukas vėl buvo bežengiąs prarajon. Motina paskambino į vienuolyną, vienuoliai paklydėlį išsivežė, o tas, supratęs, kad be jų nebeišgyvens, įsišventino į vienuolius. Motinos nuomone, geriau sūnus toliau nuo jos, bet arčiau Dievo, o ne velnio. Apie narkomanijos bėdą teko girdėti iš ne vienos kaliningradietės. Teko vakarais matyti nemažai jaunimo, kurių veidai išduodavo, kad jie apsisvaiginę kažkuo daugiau nei alkoholis…
Kaliningrade moterys, kaip ir visur Rusijoj, stengiasi kuo gražiau atrodyti, į gatvę išeina tarsi ant podiumo. Pastebėjau, kad jų skonis jau geresnis nei sovietiniais laikais, kai rusę galėjai atpažinti jau vien iš perdaug ryškaus makiažo. Mano akimis, jos yra tikros didvyrės, nes norėdamos atkreipti vyrų dėmesį rizikuoja net savo sveikata ir gyvybe. Kaip kitaip įvertinti jų narsą vaikščioti žiemą slidžiais ir duobėtais šaligatviais apsiavus bateliais labai aukštomis ir smailomis kulnimis… Mane, jau vien pažvelgusią į tokį vaizdą, tarsi elektros srove nukrėsdavo…
Kaliningrade prostitucija, kaip ir narkobiznis, tarpte tarpsta. Vakarais „Kaliningrado“ viešbutyje visuose liftuose atsirasdavo bent po keletą reklaminių atvirukų su telefonų numeriais. Ne kartą mačiau, kaip viešbučio portjė pasitiko vestibiulyje būrelį merginų ir nurodė, kuriai į kokį kambarį eiti. Dar ir palydėjo įsakmiu burbtelėjimu: „Nenuvilkit klientų“. Tos merginos buvo gražios, nepanašios į patvorines, visai dar paauglės, net ir pro storą pudros sluoksnį „prasimušė“ jų jaunas amžius…
Rusės moterys yra stiprios, ant jų pečių laikosi daug kas, ne tik vaikai ir girtuokliaujantis vyras. Jos rūpestingos, geros širdies, stengiasi palaikyti po plačią šalį išsibarsčiusios giminės ryšius – lekia į giminaičių laidotuves, siunčia vaistus, verkia dėl kito nelaimės, stengiasi padėti, kuo gali. Labai reta iš jų yra viskuo aprūpinta ponia. Tiesa, yra kategorija „meilės vergių“, kurios iš tikrųjų be jokios meilės, o vien dėl materialinės naudos tarnauja „naujarusiams“, šie, kiek teko matyti filmuose, vadina jas „tiolkomis ( telyčaitėmis)“. Kuo daugiau „tiolkų“ vyriškis pakeičia, tuo „kietesnis“.
Rusė moteris kentėjo visais laikais, kai kieno vis dar giriamu sovietmečiu – taip pat. Žurnale „Tainy zviozd (Žvaigždžių paslaptys)“ perskaičiau kadaise labai įžymios ir tikrai talentingos aktorės Tatjanos Samoilovos, suvaidinusios nepamirštamąją Aną Kareniną to paties pavadinimo filme, sukrečiančią gyvenimo istoriją, ją užsirašiau ir trumpai atpasakosiu.
Dar būdama studentė, ji ištekėjo už aktoriaus Vasilijaus Lanovojaus (filme „Ana Karenina“ jis vaidino Vronskį). Kaip pati pasakoja, santuoka truko 6 metus, o meiles aistra – 3 metus. Aistra buvo didžiulė: „Mes norėjom vienas kito ir negalėjom pasisotinti. Jis svajojo, kad būčiau tik namuose ir auginčiau jam vaikus – net dvylika vaikučių!“
Kai Tatjana pirmąkart pastojo ir jau buvo 4 mėnesių nėštumo, teatro mokyklos direktorius, pastebėjęs jos pilvuką, kaip kirviu nukirto: „Arba būsit aktoriai, arba tėčiai ir mamos, rinkitės.“ Ir jaunoji sutuoktinių pora nusprendė daryti abortą. „Abu su Vasia nuėjom jo darytis. Vasiai liepė palaukti koridoriuje, o mane nusivedė į procedūrinį. Po visko pakvietė ir Vasią. Parodė mudviem jau susiformavusius dvynukų kūnelius ir mūsų akyse išmetė į šiukšlių kibirą… Padavė man arbatos su citrina, pasėdėjau ant kušetės, paverkiau, paskui išgėriau tą arbatą ir drauge su Vasilijum išėjom atgal į institutą, į užsiėmimus“.
Antroji santuoka – su rašytoju Valerijumi Osipovu. Nuo jo – 2 persileidimai ir 4 abortai. „Beje, dar 4 abortus turėjau ir nuo V.Lanovojaus,”- priduria moteris ir tęsia pasakojimą toliau: „Osipovas visiškai nesisaugojo. Aš nieko negalėjau padaryti. O kai vėliau norėjau pastoti, nieko neišėjo.“
Trečias vyras buvo menininkas Eduardas Moškovičius. Nuo jo gimė sūnus Dmitrijus. „Edikas nenorėjo daugiau vaikų, dėl to mūsų keliai ir išsiskyrė,“ – aiškino buvusi aktorė, kurios išpurtęs veidas nuotraukoje bylojo, jog jos senatvė nėra laiminga…
Rusijoje šiuo metu sparčiai mažėjantis gimstamumas kelia nerimą net pačiam V. Putinui. Daugelyje reklaminių stendų deklaruojama, jog visas valstybės dėmesys – šeimai, net įvedinėjama nauja šventė – Šeimos diena, tačiau šūkiai šūkiais, o kasdienė tikrovė labai rūsti. Pasakojama, kad azijinės Rusijos
pietuose vis labiau kaimus ir miestelius užtvindo kiniečiai. Iš pradžių jie ateina po vieną samdytis pas rusą verslininką, paskui susikviečia visą savo šeimą ir giminę, steigia savo verslą. Ir netrukus, neatlaikęs konkurencijos, buvęs verslininkas rusas jau eina samdytis pas savo buvusį samdinį. Arba kraustosi gyventi į europinę Rusijos dalį…
Tokie dalykai kerta vyrams per jautriausią stygą – jų savivertę. O ruso vyro savivertė ir taip labai trapi – šimtmečiais savo valdžios jis buvo laikomas „nuliu“, patrankų mėsa, skurde ir varge negalėjo jaustis savo gyvenimo šeimininku.
IV DALIS
Iš Vilniaus visada vykdavome į Kaliningradą, mūsų konsulate pasiėmę savojo reiso keleivių sąrašus bei supaprastinto tranzito geležinkeliu dokumentus (STGD), t.y. tranzitines vizas, vykdavome į Maskvą arba Sankt Peterburgą. Dar vieną nekasdien vykstantį traukinį Kaliningradas – Adleris lydėdavome tik iki Vilniaus ir pasitikdavome (jau kita grupė) Baltarusijoje, Molodečne.
Įsiminė pirmasis kartas, kai Vilniuje įlipau į traukinį Nr. 147/148 Kaliningradas – Maskva – Kaliningradas, grįžtantį į Kaliningradą. Beje, mes važiuodavome viename iš geriausių, vadinamajame „štabiniame“ vagone ( mūsų konsulinei grupei ES lėšomis jame būdavo išpirktos dvi kupe), kuriame vykdavo vadovaujantysis traukinio personalas -traukinio viršininkas, elektrikas, du milicininkai ir kt. Vos įlipus, trenkė į nosį slogus kvapas… Panašus kvapas tvyro seniai neremontuotuose, nevalytuose, nevėdintuose, apleistų senų žmonių būstuose su nežinia kada plauta patalyne ir naktipuodžiais. Daugelį kartų man, žurnalistei, yra tekę tokiuose lankytis, apklausti senelius ir rašyti į laikraštį apie jų skurdą ir vargą. Taigi kvapas rusiškame traukinyje priminė tą jau pažįstamą vargo kvapą. Netrukus išgirdau savo kolegas šį traukinį vadinant „skotovozu“ (gyvulių vežėju). Na, pagal kvapą panašu, tik gal nereikėtų taip garsiai apie tai kalbėti? „O čia ne mes praminėme, pačios traukinio palydovės šį traukinį taip vadina,“ – nusijuokė mano bendradarbiai.
Tokie traukiniai vyksta iš Kaliningrado į plačiąją Rusiją… Išskyrus vieną, vadinamąjį „Jantarj“, kuriame, bent jau „štabiniame“ vagone, ir kondicionierius veikia, ir nemalonaus kvapo nėra. „Jantarius“ vykdavo į Maskvą. O štai tasai, kuris vykdavo į Sankt Peterburgą, būdavo dar baisesnis ir už „skotovozą“. Be blogo kvapo jame dar patirdavome ir vibraciją, tokią, kokios nepatyriau net atrakcione Amerikoje Kennedy space centre, kuriame demonstravo, ką jaučia astronautai, kai raketa nešėja atsiskiria nuo erdvėlaivio…
Kita bėda – purvini, apsinešę suodžiais langai, užkalti vinimis ir neatsidarantys net vasarą. Kai kuriuose vagonuose jie gerokai išpuvę. Patys traukinių viršininkai guodėsi, kad per audrą ir liūtį pro tuos langus ima pliaupti vanduo ir kartais net tenka evakuoti keleivius.
Neretai pasitaikydavo, kad keleiviams pritrūkdavo ir baltos patalynės, tiesiog geležinkelio vyresnybė jos neduodavo tiek, kiek reikia. Viena traukinio viršininkė pasakojo, kad ne kartą yra tekę speiguotą žiemą kraustyti sušalusius keleivius iš vieno vagono į kitą, nes neatlaikė pasenusi sulopyta šildymo sistema. „Kiekvieną keleivį pašnekindavau, kiekvieno atsiprašydavau, aiškindavau, kas ir kaip, bet grįžusi iš vieno tokio reiso gavau iš savo vadovybės ne padėką už tai, kad susidorojau su ekstremalia situacija, o papeikimą, tarsi kaip tik aš būčiau kalta dėl supuvusių vagonų“, – guodėsi dėl patirtos neteisybės jauna moteris ir sakėsi išeisianti iš šio menkai apmokamo sunkaus darbo. Jau dešimt metų ant ratų, dukrelė paaugo beveik nematydama motinos… Dvi vyresnio amžiaus traukinių viršininkės, daug metų dirbusios šį darbą, guodėsi sergančios vėžiu. Guosdavosi ir palydovės – dirbo po vieną visame vagone, dieną naktį stotelėse įleisti bei išleisti keleivius, be to, dar valyti vagoną, kuopti tualetus, išnešioti ir surinkti baltą patalynę, pasiūlyti keleiviams arbatos ir t.t. Iš tiesų tos moterys pavargusiais veidais sukdavosi kaip bitutės. Vienos pasiteiravau apie atlyginimą. „Semj tysiač rublej – i ne žitj, i ne pomiratj (septyni tūkstančiai rublių – nei gyventi, nei numirti)“, – kreivai šyptelėjo moteris. Septyni tūkstančiai rublių pagal tuometinį kursą buvo apie 700 litų. Darbas – nuolat ant ratų, su ne ilgesnėmis vienos – dviejų parų pertraukomis.
Baisiausia būdavo vasarą. Vargo kryžių nešantys Rusijos žmonės važiuodavo susigrūdę plackartiniuose vagonuose dusdami be gryno oro, suprakaitavę, kęsdami baisų karštį. Vieni – pikti ir burnojantys ant savo valdžios ir visokio kitokio „pasaulinio blogio“, o kiti – stebėtinai tylūs, kantrūs, tarsi paskendę abejingumo viskam, kas čia vyksta, nirvanoje.
Kartą ties durimis kupe, kurioje dirbau, stabtelėjo žilas seneliukas su lazdele. Pamatęs, jog esu viena, o dar ir kondicionierius veikia, apsiverkė dėl akivaizdžios neteisybės. „Štai jūs čia važiuojate viena, o mes sugrūsti kaip gyvuliai, be oro ir gaivos, pasirodo, yra dar traukinyje ir laisvesnių vietų, o mums sakė, kad traukinys sausakimšas. O kokie bilietai brangūs!Kodėl taip nesiskaitoma su žmonėmis?”- apsiašarojęs piktinosi senelis. Jis palaikė mane tokia pat keleive, tik važiuojančia daug geresnėmis sąlygomis, ir išliejo savo nuoskaudą.
Ne kartą teko girdėti keleivius besipiktinant dėl blogų sąlygų traukinyje. Vieno šešiasdešimtmečio vyro, kuriam dėl klaidos – kelių raidžių neatitikimo dokumentuose – turėjau išduoti tranzitinės vizos dublikatą, paklausiau, kaip čia yra, juk jų šalis tokia turtinga, turi tiek daug gamtinių išteklių – naftos, dujų, brangenybių, o traukiniai, nuo seno populiariausia susisiekimo priemonė Rusijoje, seni ir supuvę, viduje dulkės, suodžiai, tvankuma. Žmogus truputį patylėjo, o paskui atsakė štai tokiu dvieiliu: “Jesli dermom ili parašej ispačkan valenok caria, umojem evo krovju našej za pravo umierietj blagodaria. (Jeigu caro veltinukas išteptas mėšlu ar išmatomis, nuplausim jį savo krauju už teisę numirti dėkodami.). Vot takaja naša učastj (štai tokia mūsų dalia),“ – pridūrė ir išėjo.
Rusija – plati šalis, giminės išsibarsčiusios nuo Baltijos iki Kamčiatkos. Todėl rusai nepaliaudami keliauja ir keliauja. Traukinys – tarsi simbolinė Rusijos valstybė ant ratų. Įdomu būdavo stebėti žmones.
Pati nesiverždavau į ruso „dūšią“, buvau santūri, sveiką atstumą išlaikanti kitos šalies pareigūnė, netoleravau ir savo kolegų familiarumo Rusijos piliečių atžvilgiu. Tačiau net ir nesistengiant klausinėti, žmonės, atėję į mano kupe dokumentų, daug ką papasakodavo. Kai kurie, ypač buvusieji kariškiai, mus laikė šnipais ir atvirai klausdavo:“ Jūs čia važinėjate, kad šnipinėtumėte Europos Sąjungai?“ Tai mums sukeldavo smagaus juoko.
Kartą atėjo labai orios povyzos moteris – elegantiškai apsirėdžiusi, išdidaus stoto. Pasisakė vykstanti iš Norilsko, esanti geologijos profesorė. „Myliu lietuvius, daug esame kartu pakėlę,“ – tarė. „O ką gi, kokios tai patirtys?“ – paklausiau. „Argi nežinote, kad po Norilsko pamatais jūsų inteligentijos kaulai pakloti?“ – nustebo moteris. „Puikiai žinau, – atsakiau, – bet kodėl jūs sakote, jog „kartu“? „Todėl, kad ir mūsų šviesiausių žmonių kaulai ten pakloti, mūsų tėvai tuose pačiuose lageriuose kalėjo“, – paaiškino moteris. Kai įteikiau dokumentą, ji pačiupo mano dešinę, paspaudė ir tarusi „deržites, litovcy“ („laikykitės, lietuviai“) išėjo į savo vagoną.
Moterys smalsesnės ir plepesnės. Kitą kartą maskvietė architektė pradėjo pasakoti, sovietmečiu mėgdavusi lankytis Lietuvoje, turėjusi draugų, Kaune visad aplankydavusi M.K. Čiurlionio galeriją, tuometiniuose modelių namuose pirkdavusi labai dailių lietuviškų lininių suknelių ir nertinių. „Pasakykite atvirai, kaip jūs dabar gyvenate, kai atsiskyrėte, ar tikrai geriau?“ – paklausė ji. „Tikrai daug geriau“, – visai atvirai, kaip ji ir prašė, atsakiau. „Na, ir gerai, džiaugiuosi dėl jūsų,“ – kažkodėl liūdnokai atsiduso rusė inteligentė ir pridūrė svajojanti kada nors vėl pakeliauti po Lietuvą.
Kartą išdaviau tranzitinę vizą filologijos profesoriui iš Maskvos. „Kad jūs žinotumėt, kaip labai aš esu dėkingas Lietuvai!“ – pompastiškai išrėžė vos įžengęs į mano darbo kupe vyriškis. Suklusau. „Už ką taip labai dėkingas?“ „Dėkingas Lietuvai už nuostabią žmoną lietuvę, su kuria didelėj meilėj ir gražiai sutardami pragyvenome štai jau 45 –erius metus ir užauginome keturis vaikus,“ – didžiuodamasis paaiškino. Kaip tik šis žmogus sugebėjo man atsakyti į klausimą, iš kur Rusijoje tiek keistų pavardžių, tokių kaip Politika, Sekretarj, Pionier, Komisar, Poezd, Mogila, Mirnij, Sirota, Muzika ir kt. Pasirodo, tai dirbtinės pavardės, kurias suteikdavo vaikų namų darbuotojos beglobiams, pasimetusiems ar pamestiems, praradusiems tėvus per revoliuciją, badmetį, karą, tremtis. Todėl kai kurios yra „ideologiškos“, juk tie našlaičiai privalėjo užaugę tapti komunizmo statytojais…
Traukiniais Rusijoje keliauja paprasta liaudis. Todėl daugiausiai darbinių reikalų turėti ir šiaip trumpam šnektelėti tekdavo su tokiais žmonėmis, kuriems labiausiai rūpi, kaip išgyventi, ištverti sunkią kasdienybę. Per trejus darbo rusiškuose traukiniuose metus kokio nors priešiškumo, išskyrus labai retus pavienius atvejus, nepastebėjau. O ir tie pavieniai atvejai daugiausiai buvo susiję su mūsų tarnybos nežmoniškumu aklai vykdant taisykles, kurios neužtikrino rusams keleiviams „supaprastinto“ tranzito taip, kaip tikriausiai norėjo Europos Sąjunga, skyrusi šiam reikalui specialiųjų lėšų.
Su manimi, Lietuvos pareigūne, tiek keleiviai, tiek traukinių vadovybė ir palydovės visada elgėsi pagarbiai ir mandagiai. Daugelis keleivių, beje, dažnai paklausdavo, kaip dabar mums sekasi Europos Sąjungoje, ne kartą girdėjau ir tokį pasakymą: „Nu i molodcy, čto udrali (na, ir šaunuoliai, kad pasprukote)“. Ir beveik visi girdavo Lietuvą ir lietuvius, kokie mes darbštūs, kokios tvarkingos mūsų sodybos, kokie gražūs mūsų miestai ir gintarinė Palanga.
Kartą atėjo dėl vizos jauna pora, pasigyrė grįžtantys iš kelionės po Lenkiją ir emocingai ėmė pasakot savo įspūdžius. „Mes lankėmės Varšuvoj, Krokuvoj nuostabiose bažnyčiose ir buvome labai nustebinti, kad jos visą dieną atviros, o ten tokie brangūs didžiulės meninės vertės paveikslai, ir niekas nesaugo, vadinasi, pas juos nėra vagių? Ir pas jus, Lietuvoje, turbūt taip pat?“ – stebėdamasi klausinėjo jauna moteris.
Apie Rusijos jaunimą, vaikus ir moteris, o taip pat ir apie vyrus, papasakosiu kitoje dalyje.
III DALIS
Taigi – taisyklių, kuriomis turėjome vadovautis, t.y. jomis remiantis suteikti Rusijos piliečiui tranzitinę vizą traukinyje arba nesuteikti, autorystė, be jokios abejonės priklausė Lietuvos užsienio reikalų ministerijos vyrams. Tačiau šių teisinių aktų visumą tvirtino ir Rusijos bei ES pareigūnai trišale sutartimi. Manau, atsitiko taip, kad ES pareigūnai aklai pasitikėjo Lietuvos pareigūnais, todėl perdaug nesigilino į tai, ką šie sukūrė, o Rusijos pareigūnai tik delnus trynė iš džiaugsmo, puikiai suprasdami, kaip „litovcai“ pagal tokias taisykles jų šalies piliečius kamuos ir virkdys. Pagalvokite patys, kam naudinga, kad rusas nekęstų lietuvio ir Lietuvos apskritai? Atspėjote – kremlinams! Kuo daugiau priešų paprastas rusas matys aplink save arba įtars tokiais esant, ypač kaimyninėse šalyse – tuo kremlinams geriau. O šiuo atveju jiems nereiks net piršto patiems pakrutinti pjudant rusą prieš lietuvį – patys lietuviai uoliai darbuosis, kad eilinio ruso, liaudies atstovo, sąmonėje ir atmintyje įsodintų slogų įspūdį apie lietuvius, Lietuvą ir net Europos Sąjungą.
Nieko sau politika!.. Negalėjau atsistebėti. Tačiau netrukus atlyžau. Pastebėjau, kad daugelis mano kolegų mąsto panašiai kaip aš, tokie patys žmoniški žmonės, ir taiko tas taisykles lanksčiai. Jie šia patirtimi pasidalijo ir su manimi. Pirma tokia „nerašyta“ taisyklė buvo ypatingesniais atvejais skambinti Supaprastinto tranzito dokumentų skyriaus vedėjui ir, papasakojus situaciją, gauti jo leidimą. Taigi – viskas legalu, nes ir taisyklėse parašyta, kad kai kuriais atvejais galima keleiviui išduoti supaprastinto tranzito geležinkeliu dokumentą (STGD) URM Konsuliniam departamentui leidus. Tiesa, kiek keistai tas taisyklių punktas skambėjo, nes departamentas – tai administracijos padalinys, o ne konkretus pareigūnas, taigi, nelabai aišku, kaip abstraktus dalykas, t.y. ne žmogus, gali leisti ar neleisti. Na, bet tiek jau to. Skambindavom skyriaus vedėjui, kuris mums ir buvo tas Konsulinio departamento „įsikūnijimas“. Skyriaus vedėjo pareigas ėjusieji (jie nuolat keitėsi) atsiliepdavo, išklausydavo, paklausinėdavo ir dažniausiai leisdavo išduoti į bėdą patekusiam Rusijos piliečiui tranzitinę vizą. Ir tai buvo sveikas požiūris. Šie buvę vadovai mano atmintyje ir išliks kaip pagarbos verti žmonės ir tikri diplomatai, kurie nepadarys gėdos Lietuvai. Beje, jie ir kaip vadovai buvo demokratiški, mandagūs, malonūs, ir pasisveikindavo mus susitikę, ir pakalbindavo, pasiteiraudavo, kaip sekasi. Todėl jų pavardes paminėsiu: ambasadorius Jonas Rudalevičius, kiti diplomatai (jų dabartiniu rangu nesidomėjau) Antanas Muralis, Gvidas Kerušauskas, Eduardas Petkevičius.
Taigi šių vadovų dėka mes nekankindavom į bėdą patekusių Rusijos piliečių, ypač pačių pažeidžiamiausių – ligonių, senelių, invalidų, motinų su kūdikiais. Rusai, neįpratę savo šaly prie humaniško pareigūnų elgesio, dažnai net su ašaromis akyse mums dėkodavo. Retai tie ypatingi atvejai pasitaikydavo, bet pasitaikydavo, ir mes nesunkiai viską išspręsdavom. Taip ramiai ir gražiai darbavomės iki 2008 m. vasaros, kai skyriui vadovauti sugrįžo vienas iš tų stabariųjų taisyklių autorių.
Jau jam ruošiantis sugrįžti iš vienos gražios ir malonios Vakarų Europos šalies, išgirdau kai kuriuos kolegas (būtent tuos, kurie labai mėgaudavosi galėdami virkdyti paprastą rusą, pabrėžiu „paprastą“, nes su „nepaprastais“ jie elgdavosi visai kitaip) aiškinant, kad štai prie šio vadovo tai jau bus tvarka. Nesupratau, kokia ta tvarka pranašaujama, nes ir taip, atrodo, viskas buvo tvarkoje, darbas vyko sklandžiai, psichologinė atmosfera buvo gera, jokių nesusipratimų ar skandalų neįvyko.
Netrukus „naujoji tvarka“ paaiškėjo. Taisyklių autorius įsakė jam nebeskambinėti. Kas bandė skambinti, buvo griežtai „pastatyti į vietą“ ir kitiems kolegoms paskelbė, kad naujasis vedėjas taip myli savo parašytas taisykles, kad jam jos šventesnės ir už Šventąjį Raštą.
Per mokymus vis dėlto neiškentusi naujojo vedėjo paklausiau, kaip turėtume vykdyti, pavyzdžiui, tą taisyklių punktą, jog artimojo mirties atveju Rusijos piliečiui galima išduoti tranzitinę vizą tik jam pateikus telegramą apie mirtį, patvirtintą gydytojų parašais ir antspaudais. Juk, pavyzdžiui, Lietuvoje telegrafo nebėra jau 15 metų, Rusijoje ši paslauga irgi sparčiai nyksta ir beveik nebeprieinama atokių vietovių gyventojams. O žmonių, skubančių laidoti savo giminaičio į Kaliningradą ar į tolimąjį Sibirą, ašaras ir skausmą (taip pat, beje, ir prakeiksmus), neleisdami jiems vykti, turime „sugerti“ mes…
Vedėjas pažadėjo pagalvoti, vėliau truputį pataisė šias taisykles – nebeliko kategoriško
reikalavimo pateikti telegramą, bet atsirado dar neaiškesnis ir visiškai nekonkretus – „pateikti įrodančius dokumentus“. Taigi įsivaizduokime, kaip šį reikalavimą išpildyti, tarkim, kokiame nors Stavropolio krašte gyvenančiam Rusijos piliečiui. Jam paskambina, kad Kaliningrade staiga mirė jo motina. Žmogus turi tik 3 paras, kad suspėtų į laidotuves. Jau vien iki Maskvos nusikrapštyti jam prireiks daugiau kaip pusės paros, o iki Kaliningrado kelionė dar atims visą parą. O jei lauks, kol kažkokiu mistiniu ar „marsietišku“ būdu į jo gūdų kaimą giminaičiai atsiųs dokumentus, patvirtinančius jo mamos mirtį, tai apie troškimą suspėti į laidotuves jam teks pamiršti.
Ką daryti? Labai paprasta išeitis – Lietuvos ambasada Maskvoje diplomato prašymu turėtų patikrinti to žmogaus asmens duomenis ir jeigu jo nėra „juoduosiuose sąrašuose“ leisti jam vykti laidoti savo artimojo. Aš taip ir darydavau – skambindavau į ambasadą ir teiraudavausi. Tačiau nuo šių metų pavasario, taisyklių autoriaus vedėjo ir jo bendraminčių “dėka”, jau nebedirbu Užsienio reikalų ministerijoje…
Prie šios temos dar sugrįšiu. Dar papasakosiu ir apie vėžiu sirgusią ir po chemoterapijos seanso norėjusią grįžti namo 5 – erių metų mergaitę, kuriai išsodinimas iš traukinio vidury nakties kainavo gyvybę… O dabar – šiek tiek apie tai, kokią pamačiau Rusiją, ką supratau apie rusus, kas labiausiai įstrigo atmintyje iš begalinių kelionių į Maskvą, Kaliningradą ir Sankt Peterburgą. Apie tai – ketvirtojoje dalyje.
II DALIS
Jau nuo pat pradžių man pasirodė keista, kad mus įdarbina pagal terminuotą sutartį tik metams, kai Tranzito programa, 100 proc. finansuojama Europos Sąjungos lėšomis ir patvirtinta trišale sutartimi (Rusijos, Lietuvos ir ES), numatyta iki 2013 metų. Dar keisčiau pasijutome 2009 – aisiais, kai mums, kaip ir visiems kitiems valstybės tarnautojams, dėl krizės premjero įsaku buvo nurėžta dalis atlyginimo. Bet juk mes finansuojami ne Lietuvos biudžeto lėšomis, o ES mums nustatyto atlyginimo nesumažino! Tylėkite, neoficialiai buvo paaiškinta, tai dėl solidarumo su kitais Užsienio reikalų ministerijos darbuotojais, negi jie gaus už jus mažesnį atlyginimą, jiems būtų labai skaudu dėl tokios neteisybės. Ei, bet ministerijos žmonės ir nedirba pagal terminuotą, socialiai absoliučiai nesaugią darbo sutartį, nedirba tokio darbo, kaip mes – nuolat kelionėj, pridvisusiame vagone be gryno oro, nuolat kvėpuojame nuodingais suodžiais ir dulkėmis, nuolat patiriame vibraciją baisiuose išklerusiuose Rusijos traukiniuose. O ir pavojai nemenki – antai du kartus sprogdino keleivinį traukinį netoli Sankt Peterburgo, juk tai galėjo būti ir mūsų traukinys Kaliningradas – Sankt Peterburgas…
Kita vertus – ką gi, galim būti solidarūs su visais valstybės ir juo labiau URM darbininkais ir nepurkštauti dėl to algos sumažinimo. Bet kokia iš to nauda Lietuvos biudžetui? Juk jis patiria nuostolį! Paskaičiuokime: atėmus iš mūsų, beveik 60 – ties konsulinės tarnybos žmonių, dirbančių traukiniuose, dalį atlyginimo, nuo tos dalies Lietuvos biudžetas negauna fizinių asmenų pajamų mokesčio, Sodra – savo dalies. O juk lėšos tai Europos Sąjungos, vadinasi, ne Lietuvos biudžeto lėšos susitaupė, o ES biudžeto. Ir jos bus grąžintos į ES biudžetą. O ES, beje, šiai tarnybai lėšų tikrai negailėjo. Ne kartą teko girdėti iš pačių „aukščiau stovinčių“ urmiečių, kad jau steigiant šią tarnybą ES siūlė kur kas didesnius atlyginimus nei vėliau nustatė Lietuvos valdžia (vėlgi dėl to paties – kad kiti valstybės klerkai nepavydėtų). O ir kitų lėšų, skirtų Šengeno acquis reikalavimams įgyvendinti, net nesugebama visų įsisavinti, todėl po audito dažnai dalis pinigų grąžinama atgal. Mat Europa lėšų skyrė ne tik darbuotojų atlyginimams, bet ir tarnybinei aprangai, darbo priemonėms, nakvynėms viešbutyje (prieš pradedant darbą – reisą į Rusiją – tekdavo vieną naktį arba pusdienį praleisti Kaliningrado viešbutyje) ir kt. reikmėms.
Mums į šiuos klausimus niekas rimtai neatsakinėjo. Atvirai pasakius, niekas, išskyrus mane, patrakusią žurnalistę, ir neklausinėjo – visi bijojo, nors tarpusavy ir šnabždėjosi, piktinosi. Apskritai mus ministerijoje laikė „žemiausia kasta“. Iš dalies suprantama, juk visiški beteisiai! Ar gali oriai ir pasitikinčiai jaustis žmogus, dirbantis pagal metinę terminuotą sutartį? Nepatiks viršininkui tavo akių spalva arba tai, kad nesi linkęs pataikauti, ir nepratęs tau sutarties kitiems metams, būsi išmestas be jokių išeitinių kompensacijų it musė iš barščių. O gal tavo viršininkas, nuo kurio priklauso tavo tolesnis darbas šioje įstaigoje, ir dar ko nors daugiau užsinorės, o tu, žioplas padare, nesusiprotėsi apie jo troškimus, taip pat lėksi kaip tarakonas pro virtuvės langą.
Taigi mus ministerijoje laikė žemiausia kasta. Švelniausias epitetas buvo „traukininiai“, šiek tiek riebesnis – „traukinių bomžai“. Aš asmeniškai dėl to tik juokdavaus, nes buvo tose pravardėse ir dalis teisybės – atvykę į ministeriją tiesiai iš traukinio su ataskaitomis apie reisą, “kvepėdavom” iš tikrųjų panašiai, kaip ir tie žmogeliukai prie šiukšlių konteinerių. Nes panašus kvapas ir rusiškame traukinyje, tai VARGO kvapas – vagonai šimtamečiai, patalynė šimtametė, pagalvės, iš kurių lenda neplėšytos plunksnos, gal dar nuo caro Ivano Rūsčiojo laikų… Taip, tas kvapas per trejus metus įsigėrė į odą, atrodo, ir dabar dar jį jaučiu, net maudynės Atlanto vandenyne Amerikoje ir nuostabūs ten pirkti kvepalai „Aigner“ nesugeba panaikinti…
Apie rusišką traukinį dar papasakosiu, o dabar pereisiu prie pirmųjų šioje tarnyboje įspūdžių.
2007 m. balandį išvykau į pirmąjį, mokomąjį reisą. Keistoka darbo pradžia…Įdavė popieriaus lapų su taisyklėmis, tarnybinę uniformą ir – į traukinį. Jokio normalaus priėmimo į darbą, paprasčiausio pasveikinimo, jokios priesaikos, apie kurią kalbama Diplomatijos įstatyme. O juk važiuojame atstovauti Lietuvai į kitą, nelabai palankią mūsų šaliai valstybę… Juk dabar aš diplomatė, o tokį rangą turinčiam žmogui suteikiama didelė atsakomybė ir reikalavimai tinkamai atstovauti savo šaliai.
Kaip vėliau supratau, mūsų niekas ir nelaikė tais diplomatais, tai buvo gudrus mūsų klerkų apsimetinėjimas ir melas Europos Sąjungos institucijoms, kurios reikalavo, kad tranzitines, kaip ir visas kitas vizas visame pasaulyje, privalo išduoti tik diplomatas, o ne eilinis klerkas.
Šaunuoliai europiečiai, nes iš tiesų tai labai atsakingas darbo baras, kai susiduri akis į akį su konkrečiu kitos valstybės piliečiu, ir privalai elgtis taip, kad „nepasišiukšlintum“, tinkamai vykdytum įstatymą ir sykiu neužgautum tos šalies piliečio žmogiškojo orumo. O juk situacijų pasitaiko labai įvairių, skaudžių ir net tragiškų, kai tenka spręsti operatyviai ir čia pat, vietoj. Štai tam iš Lietuvos ir buvo pareikalauta, kad konsulinei grupei ( kartu vykdavo ir du darbuotojai, vadinami kurjeriais) traukinyje vadovautų ir teisę išduoti tranzitinę vizą turėtų tik diplomatas. Tačiau Lietuvos pareigūnai jau, matyt, įpratę mulkinti Europos institucijas, šį reikalą sutvarkė labai formaliai – pavadino mus diplomatais, tačiau tikrų diplomato teisių, t.y. teisės spręsti, mes neturėjome. Privalėjome būti aklos marionetės ir ypatingais, žmoniškumo reikalaujančiais atvejais turėjome elgtis su Rusijos piliečiais žiauriai, tarsi būtume stalininiai enkavedistai. Beje, įdomiausia, kad kai kurie mano kolegos tai darė su didžiuliu pasimėgavimu! Jie ne tik darė, bet ir mėgdavo tuo girtis, pasakodami su visomis detalėmis apie šiuos savo „žygdarbius“. Jau vykdama pirmojo savo reiso išvakarėse į Kaliningradą (iš ten pradėdavom savo darbą, t.y. reisą į Maskvą arba į Sankt Peterburgą) išgirdau jaunos diplomatės pasakojimą, kaip ji neleido tranzitu važiuoti per Lietuvą vienai devyniasdešimtmetei pravoslavų vienuolei ir kaip, jos žodžiais tariant, „toji boba“ žliumbdama ir kretėdama kabarojosi nuo lentynos, kai pasieniečiai atėjo jos išsivesti. Merginai tai atrodė taip juokinga, kad ji net pavaizdavo, kaip toji senutė visa kretėjo ir virpėjo.
Prisipažinsiu, mane ir pati mergina, kaip asmenybė, ir jos toks pasakojimas sukrėtė. Nejaugi ŠITAIP ir aš turėsiu „atstovauti“ Lietuvai ir Europos Sąjungai? Aš, krikščionė katalikė, europietiškos kultūros dvasia išauklėta lietuvė? Kokia tokio žiauraus elgesio prasmė? Ar tikrai toji devyniasdešimtmetė senutė buvo prasikaltusi Šengeno erdvei, kad reikėjo su ja taip žiauriai elgtis?
Kartu važiavo dar viena diplomatė. Labai santūri mergina. Pamaniau, paklausinėsiu jos apie šio darbo specifiką. Ji iš aukšto dėbtelėjo į mane ir trumpai tarusi „Aš – ne traukininė“ nusisuko į langą toliau stebėti gamtos vaizdų. Vėliau sužinojau, kad toji mergina tikrai „ne traukininė“, ji dirba ministerijoje ir tik retkarčiais pravažiuoja su „traukininiais“ vieną kitą reisą, nes nori užsidirbti papildomai pinigų.
Taip, pirmas įspūdis apie mano naująjį darbą buvo nekoks. Įnikau skaityti taisykles, bet pati sau jau tvirtai nusprendžiau – taisyklių laikysiuos, bet žiauriai nesielgsiu. Aš gerbiu kiekvieną žmogų, nejaučiu neapykantos jokios tautybės ar rasės atstovui, ir jei tas žmogus nebus nusižengęs ĮSTATYMUI, dar turėsiu ir savo nuomonę kiekvienu individualiu atveju. Taisyklės yra tik taisyklės, į taisykles visų gyvenimo atvejų neįsprausi, juk svarbiausia laikytis paties Šengeno erdvės apsaugos įstatymo, kurio esmė labai paprasta – specialioje duomenų bazėje nepatikrinus Rusijos Federacijos piliečio tapatybės, jis neturi teisės pravažiuoti Lietuvos teritorijos. Tačiau tapatybę patikrinus kodėl gi neleisti žmogui vykti?
Beje, įdomu tai, kad mano kolegos, kurie demonstruodavo savo didelį „patriotiškumą“ besismagindami paprasto ruso atžvilgiu ( t.y. vidury nakties, siaučiant žiemos speigui be ypatingos priežasties išsodindami jį iš traukinio, visai neatsižvelgiant, net jeigu tai žindomas kūdikis, senelis ar invalidas), kaip supratau iš kai kurių jų pasipasakojimų, buvo dažniausiai kilę iš sovietinės nomenklatūros sluoksnio arba iš tų liumpenų, kuriems “prie ruso buvo gerai”. Esu tremtinių vaikas, todėl dažnai pagalvodavau, kad vos tik pasikeistų situacija, tarkim, vėl ateitų tie patys okupantai, šie mano bendradarbiai „ereliai“ tučtuojau pakeistų plokštelę ir lygiai taip pat smagiai varytų savo tautiečius į gyvulinius vagonus – kikendami ir rusiškai keikdamiesi (beje, rusiškai keiktis jie nevengė ir dabar, nors visais kitais veiksmais demonstravo savo antirusiškumą ir „patriotizmą”). Tokiems žmonėms vertybės neegzistuoja. Jie kaip vaikai iš Viljamo Goldingo romano „Musių valdovas“…
O kad gyvenimo neįsprausi į sausas taisykles, įsitikinau netrukus. Ir supratau, kad tas taisykles parašė žmonės, kurie apskritai neturi supratimo apie paprasto žmogaus gyvenimą, jo vargus, nėra matę sergančio, silpno žmogaus, nėra patyrę staigios ir netikėtos artimojo mirties, nežino, kas tai yra žindomas kūdikis ir koks bejėgis yra senelis… Galiu iš karto pasakyti – šių taisyklių prieš jas tvirtinant neperskaitė nė viena moteris motina. Jei būtų davę jas paskaityti moteriai motinai, nesvarbu, kas ji ir kokio išsilavinimo, būtų URM specialistams pateikusi daug vertingų pastabų. Tačiau mūsų šalyje taisykles kuria daugiausia tik vyrai… Toliau – tęsinyje.
I DALIS
Sveiki, mano svetainės lankytojai! Ačiū Jums, kad taip gausiai lankotės ir skaitote.
Grįžau į Lietuvą, pasidžiaugiau šeima, namais, ir netrukus vėl išvykstu, kaip ir daugelis lietuvių, darbuotis į civilizuotą ir svetingą Vakarų Europą. Žinau, kad nepražūsiu, jau ne kartą esu viešėjusi ne vienoje iš tų šalių ir seniai supratau, kad ten jaučiuosi daug geriau negu savo Tėvynėje. Mano švelni prigimtis ten išsiskleidžia visais gražiausiais pavidalais, o Lietuvoje dėl šių savybių ne kartą gavau „guzą kakton“. Lietuvoje būti kultūringam, paslaugiam, maloniam ir dėmesingam yra pavojinga, nes tuoj pat tave palaikys kvaileliu ir ims įžūliai lipti ant galvos arba kaip nors kitaip „apkumščiuos“, kad atsiminsi tai labai ilgai… Lietuvoje dar pavojingiau būti principingam ir ištikimam savosioms vertybėms.
Nesu išimtis, ne man vienai taip. Praėjau tipišką lietuvio, kurį valdžia spirte išspyrė į besotės emigracijos nasrus, kelią. Tikrai nebuvau iš tų, kurie tupėjo krūmuose ir nieko nedarė, kad Lietuvoje visi gyventume šviesiau ir geriau. Buvau labai aktyvi nuo pat Atgimimo pirmųjų dienų. Kur bedirbau, ką bedariau, buvau nesavanaudiška idealistė, visad turėjau gerų idėjų. Ir beveik visad atsimušdavau kaip į sieną. Vieni užblokuodavo iš pavydo, kad tos idėjos gimė ne jų galvose ir ne jiems bus dėl to garbė, kiti bandydavo mano įdirbį pristatyti kaip savo nuopelnus, bet ne visada jiems tai pavykdavo, nes esu ne iš kelmo spirta ir tuos kėslus greit demaskuodavau, dar kitus apskritai siutindavo, ko drumsčiu vandenį ir noriu kažkokių permainų, judėjimo, vyksmo, juk galima sočiai ir ramiai gyventi nieko neveikiant – alga nesumažėja… Bet labiausiai nepatikau tautiečiams, ypač visiems „aukščiau stovintiems“, kad drąsiai reikšdavau savo nuomonę ir vertinimus. Šito jie negalėjo pakęsti… Todėl ir sėdžiu ant lagaminų. Prisipažinsiu, dėl to nesisieloju, nes į Lietuvą tikrai sugrįšiu, ir gana greitai. Artėja laikas, kai daug kas mano Tėvynėje keisis. Arba – arba… Ne, ne maištus ir revoliucijas pranašauju. Tiesiog labai aiškiai jaučiu, kad artimiausiu metu įvyks didelis virsmas Lietuvos politikoje, grobuonys turės trauktis. Arba… Lietuvos iš tiesų nebeliks, tik teritorija…
Na, o šiandien pradedu savo pasakojimą apie tai, ką patyriau darbuodamasi valstybinėje diplomatinėje tarnyboje, kuri prižiūri Rusijos piliečių tranzitą per Lietuvą keleiviniais traukiniais.
Pradėsiu nuo to, kad du dešimtmečius uoliai darbavusis žiniasklaidoje, vieną dieną suvokiau, kad nebegaliu daugiau gerai jaustis, būti ori žurnalistė, kai esu verčiama paprasčiausiu ciuckiu, kuriam duoda užduotį ir privalai atlikti taip, kaip liepia, t.y. parašyti taip, kaip liepia. Kur objektyvumas, analizė, faktai? Nebereikia, rašai taip, kaip buvo užsakyta, nes užsakymas yra apmokėtas. Jei spurdėsi, redaktorius geriausiu atveju dar primins, kad iš tų užsakymo pinigų ir tau algą moka, o gal ir nieko nesakys, pati susiprasi, kai gausi atlyginimą – pliką minimumą, 600 – 800 litų, be jokio honoraro, arba to honoraro bus vos keliasdešimt litų.
Pavyzdžių? Šio dešimtmečio pradžioje dirbau labai neblogai finansiškai besilaikiusiame „Valstiečių laikraštyje“. Jame tuometinė „vargšų ministrė“ ministerijos lėšomis nuolatos darėsi sau reklamą. Priedas „Gyvenimo versmės“ buvo apmokamas ministerijos, t.y. mokesčių mokėtojų lėšomis, tačiau tame priede iš esmės reikėjo rašyti tik apie gerus ministrės darbus. Ir jokių problemų! O jau ministrės nuotraukų tame dviejų lapų apimties priede būdavo bent po kelias: ir stambiu planu – portretinių, ir smulkesniu planu, kur ji pozuoja drauge su savo globojamais vargšais… Dėka tokios intensyvios reklamos (už mokesčių mokėtojų pinigus!) liaudžiai labai įstrigo atmintin geroji ministrė. Nenuostabu, kad jos politinė karjera slyste slydo lyg sviestu patepta vis aukštyn… O mano žurnalistinė karjera, žvelgiant į tokius labai liūdinančius reiškinius ir nesugebant su tuo susitaikyti, deja, riedėjo vis žemyn. Redaktorius tiesiai šviesiai leido suprasti, kad tokie nesupratingi ir maištaujantys žurnalistai yra nepageidaujami solidarių ir reikalus „teisingai“ suprantančių žurnalistų bendruomenėje. Kiekviename darbuotojų susirinkime būdavo primenama: „Žinokite, iš ko duoną valgote“.
Taip pradėjau svajoti apie kitą darbą. Ir visai atsitiktinai 2006 m. rudenį internete aptikau skelbimą – konkursas į diplomatinę tarnybą Šengeno acquis reikalavimams įgyvendinti. Perskaičiau reikalavimus – aukštasis išsilavinimas, dviejų užsienio kalbų mokėjimas B2 lygiu, viskas tinka. Kitą dieną nuvažiavau į Vilnių ir Užsienio reikalų ministerijai įteikiau prašymą dalyvauti konkurse.
Niekam ne paslaptis, kaip mūsų valstybėje vyksta konkursai į valstybinę tarnybą. Neturi “stogo” – nepateksi, nors ir turėtum aukščiausią kvalifikaciją, nors būtum net Harvardą baigęs. Stebuklas gali įvykti tuomet (kaip buvo ir mano atveju), jei tas darbas yra toks, kurio “lygesni” už lygius nenori, tiesiog jis jiems – per prastas.
Taigi 2006 m., kai buvo paskelbtas konkursas į diplomatinę tarnybą Šengeno acquis reikalavimams įgyvendinti, žmonių šiam darbui trūko. Tuo metu Lietuvoje krizės dar nebuvo, nedarbas, ypač Vilniuje, buvo nedidelis, nelabai kas tokio nelengvo , komandiruočių pobūdžio ir dar pagal terminuotą sutartį darbo pageidavo. Todėl darbdavys žodžiu, t.y. ne visai oficialiai, jau vykstant konkursui, paaiškino, kad darbo sutartis, nors sudaroma terminuotai metams, bus nuolat atnaujinama ne mažiau kaip 4 metus, o gal ir dar ilgiau, nes Europos Sąjungos lėšos Šengeno acquis reikalavimams įgyvendinti (paprasčiau sakant – Šengeno erdvės apsaugos programai) yra numatytos iki 2013 – ųjų metų.
Ryžtis dirbti pagal tokią sutartį (terminuotą!) galėjo tik drąsūs žmonės. Tokių drąsuolių atsirado, bet nepakankamai. Ministerijai sekėsi nelengvai – tokios atrankos buvo skelbiamos bene keturis kartus ir tik 2008 m. pavasarį pagaliau surinktas reikalingas darbuotojų skaičius.
Taip 2007 m. balandį aš tapau diplomate atašė.
3 comments